Knyga: Tarjei Vesaas "Ledo rūmas"

 Tarjei Vesaas. „Ledo rūmas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 192.

 

Sveiki skaitytojai,

 

Skandinavų literatūra ne vien tik vienas po kito Lietuvoje verčiami ir leidžiami detektyviniai veiksmo trileriai, bet ir įdomios bei provokuojančios istorijos. Štai vienas garsiausių XX amžiaus norvegų rašytojų Tarjei Vesaas (1897-1970) buvo netgi dukart nominuotas Nobelio premijai pelnyti, rašytojas kuria, atrodo, tai kas nepopuliaru, arba tai, ką būtų galima pavadinti „rimtąja literatūra“, kurios nesuskaitysi kaip iš kojų verčiančio nūdienos bestselerio. Jo mažas juvelyrinis romanas Ledo rūmas (roveg. Is-slottet), parašytas XX amžiaus viduryje, laikomas vienu geriausiu rašytojo kūrinių. Daugelis literatūros kritikų tvirtina, kad vienas iš pagrindinių geros ir aukštos prabos literatūros kriterijų yra laikas. Būtent nesenstanti literatūra, kuri aktualijomis „nenusidėvi“ per tam tikrą laiką, yra tvarumo ženklas. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Justė Nepaitė.

 

Kažkada prikeltas John Williams romanas Stouneris, taip ir T. Vesaas su Ledo rūmu, vis išlenda iš mums, lietuviams, mažai žinomo pasaulietinės literatūros lobyno ir byloja apie tai, kad literatūra nesenstanti. Bent jau iš dalies ne taip greitai, kaip kartais galvojame, skaitydami tik naujausią ir tik populiariausią literatūrą. Visgi šioji norvego literatūra be esminių laiko žymių, sunku pasakyti, kada vyksta veiksmas. Atokiame Norvegijos miestelyje, o gal net gyvenvietėje, šis pasakojimas galėjo vykti šią žiemą, o gal ir prieš 100 metų. Autorius išskirtinai grynindamas tekstą, atsisako istorinių epochos atributų, nesistengia pasakojimo įkomponuoti nei į socialinius, nei į nacionalistinius rėmus. Lieka tik žmogus ir gamta.

 

Šiaurietiškos gamtos atmosferoje istorija pasakoja mums apie dvi mergaites. Savo klasės lyderė Sisė ir neseniai savo mamos netekusi ir į šiuos kraštus atsikrausčiusi Unė. Unė mokykloje atsiskyrėlė, galgi net drovi keistuolė, tačiau Sisė iškart pajunta dvasinį prielankumą naujokei ir bando užmegzti ryšį. „Vaikai susivokė, kad Unė kur kas svarbesnė, nei jiems patiems atrodė. O gal tai nujautė visą laiką. Turėjo girdėti, kokia ji sumani. Bet visada likdavo nuošalyje. Jei ir įsitraukdavo į kokį nors žaidimą, tai jam pasibaigus vėl atitoldavo, stovėdavo nuošalyje, lyg būtų aukščiau kitų (p. 69).“

 

Šį ryšį autorius perteikia taip magiškai, abstrakčiai ir neįvardijamai, lyg tarp mergaičių būtų kokia nors energetinė trauka, pats likimas. Mergaitės jaučia tarpusavyje kunkuliuojančią jėgą ir tapatumą. Vieną dieną Unė pasikviečia Sisę pas save į namus ir mergaitės susidraugavusios ima dūkti, tačiau atsitinka ir visiškai netikėtas, tekste taip iki galo ir neįvardytas dalykas: mergaitės žaidžia veidrodžiu, jos pamato viena kitą ir Sisė išsigąsta tos jėgos, kurią pamatė veidrodyje. Nuolat kirba klausimas: o kas tai? Ar autorius mistifikuoja? Ar jis kuria skandinavišką magišką realizmą? Sunku tą jausmą tekste įvardyti, nes T. Vesaas iš tikrųjų yra tylos ir nutylėjimo, neįvardijimo meistras. Visas teksto magiškas magnetizmas lieka už pasakojimo. Kitą vertus, kadangi pačios mergaitės negali to įvardyti, nes neturi tinkamų žodžių besimezgantiems seseriškiems ryšiams nusakyti, lieka tik jausmas be verbalinės išraiškos. Vaikai dar nemoka konkretizuoti ir įvardyti. Panašių nutylėjimų, kaip vieną pagrindinių teksto meninių priemonių, perteikiant augančio ir savo patirtis pradedančių suvokti vaikų, naudoja ir Ray Bradbury romane Pienių vynas. Iš mūsų – Ieva Simonaitytė epinėje knygoje O buvo taip...

Tarjei Vesaas

 

Knygos audinį sustiprina ir šiaurietiška atmosfera – kaimynystėje tekančios upės krioklys, kuris kasmet dėl šalčių ir vėjų suformuoja įspūdingą žalsvo ledo rūmus. Po lemtingo Sisės ir Unės susitikimo viena mergaitė pasiklysta ir dingsta tuose ledo rūmuose. Kitą dieną jos susiruošia ieškoti visas miestelis. „Buvo priversti pralaimėti ledo rūmui. Lyg juos kas būtų apsėdęs – karštligiškai ieško kažko brangaus, ko nevalia netekti, bet patys pajunta grėsmę. Pavargę, rūstūs vyrai, besiaukojantys dėl rūmo kerų ir sakantys: čia ta vieta. Stovintys ledo mūro papėdėje niūriais veidais, kone pratrūkstantys rauda uždaro viliojančio rūmo akivaizdoje – jei kuris išdrįstų užgiedoti, įsitrauktų visi iki vieno (p. 90).“

 

Ledo rūmas, jo įšalas ir pavasarinis tirpimas tiesiogiai koreliuoja su Sisės būsenomis. Mergaitė duoda pažadą Unei, kad ši jos neišduos ir niekada negrįš į klasės lyderės poziciją, kitaip sakant, jos širdis įšalusi kartu su Unės dingimu. Sisė ilgai kankinasi ir mąsto apie mergaitę, ji nešiojasi tikriausiai pirmąjį savo aiškų suvokimą, kad pasaulyje egzistuoja mirtis ir ji gali pasiglemžti ne tik senolius ir ligonius, bet ir tokio pat amžiaus kaip ir Unę. Sisė vis galvoja, kad suaugusieji pamiršo Unę, kad tik ji viena neša mirties suvokimo ir žmogaus laikinumo suvokimo naštą. Subtiliai perteiktas mergaitę traumuojantis įvykis iš tikrųjų byloja, kad mes visi augame ir bręstame ne vien saugiame pasaulyje, mus formuoja ir netektys. Galiausiai pavasarį Sisė grįžta į sociumą, ji vėl bando tapti tokia, kokia buvo, bet net ir skaitytojas, ir net pati Sisė supranta, kad nutirpęs ledo rūmas iš tikrųjų nebeatveria tokių pačių vandenų. Kartą gyvenime pažinę tai, kas sunku, toji patirtis mus pakenčia amžiams.

 

Graži ir taupi pasakojimo estetika, kurioje veriasi giluminiai augančių ir netrukus bręsti pradėsiančių vaikų dvasiniai potyriai. Jie pirmąkart bando suvokti faktą, kad net ir jie yra mirtingi ir kad šis gyvenimas vieną dieną pasibaigs. Tai absoliučiai viskio amžiaus grupėms paskaitomas kūrinys. Romaną gali skaityti ir paaugliai, ir jaunuoliai, ir tėvai, ir seneliai. Manau, kiekvienas iš šios trumpos, neskubrios ir į vieną įvykį sutelktos istorijos, gali pasisemti ne vien tik gyvenimo išminties, bet ir mėgautis kondensuotu, išgrynintu ir magišku, literatūriškai juvelyriškai parašytu romanu, kuris ugdo literatūros estetinį jausmą ir leidžia suvokti, kas yra geras ir meistriškas pasakojimas.

 

Jūsų Maištinga Siela