Andrei Makine. „Mano draugas armėnas“ – Vilnius: Tyto alba, 2021. – p. 128.
Sveiki,
Garsus
prancūzų rašytojas ir prestižinės Goncourtų literatūrinės premijos
laureatas Andrei Makine (g. 1957), galima sakyti, Lietuvoje turi savo
antrąją skaitytojų kartą. Štai 1996 metais leidykla Tyto alba išleidusi
jo žinomiausią romaną Prancūziškas testamentas, kuris ir buvo įvertintas
Goncourto premija, perleido jau trečiąkart. Lietuviškai taip pat
pasirodė ir kiti jo romanai: Žako Dermo žemė ir dangus (2008), Moteris, kuri
laukė (2010), Trumpų amžinų meilių knyga (2012), Mylima moteris (2021).
2021 metais originalo kalba pasirodęs trumpas romanas Mano draugas
armėnas (pranc. L'ami arménien) Akvilė Melkūnaitė tais pačiais
metais kūrinį išvertė į lietuvių kalbą. Man tai antroji skaityta autoriaus
knyga. Prieš daugel metų Prancūziškas testamentas padarė didelį įspūdį,
tad knygą labai rekomenduočiau paskaityti knygų gurmanams.
Naujausias
autoriaus romanas pasakoja apie sovietmetį. Rusijos gilumoje kalinami armėnai
sukilėliai, kuriems priskirta Velnio gale, taip vadinamame armėnų kvartalo
gete, laukti savo artimųjų teismo. Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja berniukas,
kuris mokykloje ima ginti keistuolį Vardaną iš Armėnijos karalystės, todėl
jiedu susidraugauja ir pamažu ima drauge leisti laiką. Pasakotojas mokosi iš
Vardano teisingos pasaulio sampratos, mąstyti ir priimti pasaulį bei žmones sąžiningai
ir besąlygiškai. Graži sofistinė pamokomoji Vardano pamoka apie tai, kad dangus
prasideda prie pat žemės, tampa esmine žmogaus gerumo metafora; kiekvienas gali
susikurti rojų ir gyventi tarsi danguje, jeigu elgsis pagal visatos dėsnius.
Knygoje
įsimintinas Vardano literatūrinis portretas. „Paprastai Vardanui pavykdavo
neatskleisti savo keistumo – žinojo, kad paisant savo ligos, mažiausiai
nemalonumų ir patyčių sukels santūrus elgesys. Tačiau kartais ypatumas,
glūdintis jo kūne, kilmėje ir smarkiai sutrikusiame žvilgsnyje, prasprūsdavo
pro jo budrumą ir įstumdavo į nepatogią „nenormalaus“ žmogaus padėtį (p. 47).“ Sergantis
keista liga, kuri knygoje vadinama armėniška liga, Vardanas vis dažniau
atrodo paliegęs. Žaisdami netoli kalėjimo esančiuose statiniuose jiedu stebi
besiglamonėjančią porą, slepiasi nuo vietinių banditėlių ir net sugalvoja kasti
gilią duobę, kad atrastų lobį. Pasakojimą paryškina pasakotojo nuostaba apie
armėnų išskirtinę kultūrą, getą aprašo tarsi tikrą karalystę, kurioje galioja
visiškai kiti įstatymai.
Pasakotojo
balsas retrospektyvinis, vietomis bylojantis iš tolimos ateities ir mus vedantis
į prisiminimų pasaulį, kuris tampa dabarties laiku. Tokia laiko linija suteikia
nostalgijos, atrodo, kad istoriją gaubia nuoširdžiai vaiski pasakotojo pagarba
ir švelnumas praeities įvykiams, galgi net troškimas išpirkti kaltę. Tokie krikščioniški
biblijiniai pasažai tampa esminiu Andrei Makine skiriamuoju kūrybos bruožu. „Tiesa,
Ararato kalnas, šventoji armėnų viršukalnė, dabar Turkijoje. Mes jį praradom,
bet... Kadangi jo neturim, jis mums dar brangesnis. Toks ir yra pasirinkimas:
turėti arba svajoti. Man labiau patinka svajoti (p. 83).“ Akivaizdu, kad
vienas iš A. Makine pasakojimo elementų specifinių bruožų yra veikėjus vaikus literatūriškai
aprobuoti tarsi pasakų veikėjus, jie ima kalbėti išgrynintomis filosofinėmis
mintimis (nors iš tikrųjų tą daro pasakotojo balsas apie prisiminimus), tačiau
ne tiek, kad nutoltų nuo tikrovės tragedijų.
Tikrovės
lygmenį sudaro iš esmės armėnų tautos tragedija. Ilgą laiką tauta kentusi karus
nuo turkų ir net patyrusi genocidą, sovietmetyje armėnai išgyvena
sovietizacijos periodą. Atrodo, kad šioji tauta ištisą šimtmetį naikinama, bet
nesunaikinama. „Beskaičiuojant milijonus visai atbunka gebėjimas jaudintis,
silpsta ir nuoširdžiausias troškimas atjausti. Norim to ar ne, istorinės
padėties tyrinėjimas krypsta į faktų analizę, vertinimą, racionalų
iliustravimą, kuris pavojingai slysta ties riba – pateisinti (p. 69).“
Skaitydamas
nuolat stabteldavau ir vis prisimindavau Prancūzišką testamentą, kurio
pasakojimo maniera labai artima ir šiam autoriaus romanui. Taip pat iškilo Khaled
Hosseini romano Bėgantis paskui aitvarą epizodai, kuriuose vaizduojama berniukų
draugystė. Mano draugas armėnas – trumpa ir vaiski knyga apie žmones,
kurie pakeičia suvokimą apie pasaulį, kurie sudrebina mus iš vidaus, jog
niekada į tikrovę nebežvelgiame taip kaip anksčiau. Autorius tiesiogiai
nevaizduoja žiaurumų su armėnais, neaprašinėja siaubų, tačiau nuolatos
subtiliomis užuominomis, kaip antai kulkų skylės sienoje, arba staiga dingęs
vienas ar kitas armėnas, leidžia daryti prielaidą apie jaunojo žmogaus suvokimą
apie sovietinę sistemą ir nesaugų pasaulį. Galiausiai paskutinės scenos, kada
pasakotojas tardomas dėl kasybų šalia kalėjimo, jis atlaiko didžiausią savo
gyvenimo egzaminą – jis neišduoda draugo armėno ir pasielgia teisingai
sumeluodamas.
Gal
ši knyga ir nebepadarė tokio poveikio, kaip Prancūziškas testamentas,
tačiau Mano draugas armėnas leido vėl pajusti viltingą pasakojimo tėkmę nesustabdomų
didžiųjų tragedijų akivaizdoje.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą