Serialas: "Kalmaro žaidimas" / "Squid Game" / 오징어 게임 (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Pirmąkart gyvenime pasiryžau pažiūrėti Pietų Korėjos serialą ir pasirinkimo daug, tiesą sakant, neturėjau, juo tapo šių dienų masiniu kultūriniu reiškiniu tapęs „Kalmaro žaidimas“ (angl. Squid Game). Pastarasis pasirodęs 2021 metais šovė į aukštumas ir apie jį kalbėjo daugelis, kas netingi miegoti su laptopu ant pilvo, rydami vieną po kito „Netflix“ serialų serijas. Tikriausiai niekada nebūčiau šio serialo žiūrėjęs, jeigu apie jį nebūtų kalbėję nuo paauglių iki profesorių, ir tikrai ne Pietų Korėjoje, o čia, Lietuvoje. Kėslas buvo labai paprastas: pažiūrėti serialą ir suprasti apie ką žmonės kalba, neatsilikti nuo masinės kultūros kalbos kodo.

Istorija vyksta Pietų Korėjoje ir ji prasideda nuo lošti mėgstančio, bet amžinai prasiskolinusio ir dažniausiai motinos išlaikomo pagrindinio veikėjo Seong Gi-hun. Pastarasis turi ne tik skolų, bet ir dukrą, kuri auga su motina naujoje sukurtoje šeimoje. Neišgalėdamas dukters gimimo proga padovanoti net normalios dovanos, Gi-hun jaučiasi absoliučiu nuliu, todėl metro stotyje sutikęs keistą vyruką ir su juo sulošęs šiurkštų žaidimą, gauna pakvietimą į kitą keistą žaidimą, kuriame galima laimėti daugiau pinigų. Kaip jau įprasta, niekas nieko per daug nabagėliui nieko neaiškina. Pamanęs, kad bus panašūs žaidimai, jis pasiryžta vykti į keistą žaidimų klubą. Tiesą sakant, tą padaro dar beveik pusę tūkstančių sunkiai galą su galu suduriančių korėjiečių, kurie vos įlipę į paslaptingą furgoną, apsvaiginami, kad nematytų kelio, o vėliau atsibunda jau didžiulėje salėje su savo numeracijomis ir sportine apranga.

O toliau, tiesą sakant, nelabai ką yra ir pasakoti, nes žiūrovas jau nujaučia, kad iš pradžių infantilus žaidimas metro stotyje nieko gero neatneš atsidūrus gerai organizuotoje ir struktūruotoje organizacijoje, kurioje visi dalyviai, surinkti nuo šaligatvių, be išimties pasirašo žaidimo ir dalyvavimo sutartis. Po pirmojo žaidimo vaikiškai spalvingame lauke laimi senukas (kas akivaizdžiai buvo tikėtina) ir visi, kurie suspėjo peržengti liniją, kol mergaitė ir apsaugininkai nepaspirgino kulkomis.

Iš tikrųjų tai infantiliame ir spalvingame pateiktyje, kuris primena turtingų ir iškrypusių įrengtą lėlių namelį, sukurtas sadistinis žaidimas, tik iš dalies perimantis „Pjūklo“ filmų serijos žiaurumus. Tik šįkart nereikia paaukoti kokios nors kūno dalies, kad išsilaisvintumėte, užtenka tiesiog gerai žaisti, bent jau pirmuosius žaidimus. Serialą bandoma vystyti keliais prasminiais lygmenimis, kurie, mano galva, nors įdomūs, tačiau retsykiais labai abejotini. Užtektų paklausti: ar geriau mirtumėte žaisdami kvailą sadistinį žaidimą, tikėdamiesi laimėti prieš 450 žmonių baseiną pinigų, ar geriau visgi gyventumėte be rizikos kokiame Seulo prasto rajono šunyne, bet visgi gyventumėte? Kai po antro „paskatinimo“ daugelis veikėjų grįžta žaisti sadistinio „Teletolo“, staiga, imi galvoti, kad korėjiečiai arba labai kvaili, arba azartiški žmonės. Visgi naratyviniu požiūriu serialas stengiasi paaiškinti veikėjų sugrįžimą į žaidimą, sakydamas skambią biblinę frazę, kad geriau trumpas pragaras žaidimo zonoje, nei pragaras tikrovėje.  

Galiausiai, einant serijai po serijos, apsiprantame su saujele pagrindinių veikėjų, kurie vėlgi graduojami į „geriečius“, kurie turi laimėti tuos pinigus tam, kad kažkam pagelbėtų ir į „blogiečius“, kurie dėl savanaudiškų paskatų ir šiaip prisidirbę gyvenime tetrokšta įsigyti nuosavą lėktuvą. Tai ganėtinai primityvu, nes formuojamos klišinės dvi gėrio ir blogio stovyklos, tad žiūrovas be pasirinkimo palaiko gerąją, nes ji doresnė, aiškesnė ir jų santykiai geri, tačiau nėra taisyklės be išimties, ir žiūrovas žino, kad veikėjai tiesiog vieni su kitais bendraudami nusišneka. „Kai mudu iš čia išeisime, su tai pinigais darysime tą ir aną...“ Bet net ir asilui aišku, kad šis žaidimas suorganizuotas taip, kad laimėtojas būtų tik vienas, todėl tos gražios kalbos apie gyvenimo pakeitimą „geriečių“ stovykloje yra tik iliuzijos, kol jų nesumažės tiek, kad ir jie tarpusavyje pradės konkuruoti. Galiausiai taip ir nutinka.

Kadrai iš serialo.

Atskleisiu iš dalies finalinę paslaptį, jog šį žaidimą galiausiai laimi mūsų pagrindinis veikėjas, kuriam pirmojoje serijoje ir buvo sutelktas didžiausias dėmesys. Kitaip, tiesą sakant, ir negalėjo būti, taip jau užprogramuota ir nuspėjama. Įspėjau kai kurias ir kitas paslaptis, apie integruotus veikėjus į šį žaidimą, tad labai didelių detektyvinio masto galvosūkių šiame seriale nėra, viskas remiasi socialiniais strateginiais žaidimais. Nors rožiniai trikampiai, skrituliukai ir kvadratai apmokyti sadistiniai pionieriai ir suokia per garsiakalbius, kad čia sąlygos sudarytos socialistinės t. y., jie turi visi lygius šansus išgyventi ir laimėti, ko niekada neturėjo tikrovėje, visgi tai yra šioks toks cinizmas, nes rungtyse atsiranda ir jėgos žaidimai, kuriuose sunkiai pasirodo moterys, o „laisvėje“ susiformavusių marozų įgūdžiai toli gražu ne tokie pat, kaip analitiškai gebančio mąstyti matematikos profesoriaus. Kitaip sakant, visi veikėjai jau yra užauginti kitų socialinių struktūrų ir jų gebėjimai šioje išgyvenimo srityje tikrai nėra lygūs.

Bet tai tikriausiai ir yra įdomiausias serialo dalykas. Tas prakeiktas sadizmas, turtuolių pasilinksminimų orgija, kurią stebi pasaulio galingieji, investavę begales pinigų į šį iškrypusį žaidimą. Tiesą sakant, apie pasimėgavimą medžiojant tikrus žmones yra sukurtas ne vienas filmas, bet tokių atvejų turėjome ir tikrovėje. Tereikia prisiminti Holokausto laikus, kai prisigėrę esesininkai liepdavo žydams medyje gegutėmis kukuoti, o jie iš nuotolio į juos šaudydavo kaip į paukščius. Visgi grįžtant prie „Kalmaro žaidimo“, vienas iš šio žaidimo organizatorių, jau gulėdamas mirties patale, bando paaiškinti, kad žaidimas buvo ne jo sadistinis šou, o suteikta dovana ir galimybė, nes jie galėjo rinktis į žaidimą niekada negrįžti, vadinasi, visi, kurie ten mirė, yra jų, o ne turtuolių kaltė. Skirtingi pasaulio matymai ir žmogaus gyvenimo suvokimas šiame seriale primena iškreiptą hibridinę tikrovę, kurioje veikia vaikystės žaidimo principai ir socialiniais ryšiais grįsta socialinė rizika.

Yra ir paralelinė šio pasakojimo istorija. Apie detektyvą, kuris ieško savo dingusio brolio ir slapčia jis patenka į šią turtuolių salą. Slampinėdamas ir apsimesdamas vienu iš kaukėtų darbininkų, jis įmena ne vieną šios organizacijos paslaptį, o galiausiai, kaip jau galite įtarti, suranda ir brolį, atskleisdamas, kad ir tarp tų apmokytų žmonių-kiborgų yra žmonių, kurie tiesiog stokodami laimės tikrovėje parsidavė šios ydingos sistemos sraigtams. Visgi serialas palieka tą, kaip sakant, keistą tuščio oro terpę t. y., juk visi turėjo galimybę pasirinkti ir atsisakyti dalyvauti toje laimės paieškos puotoje. Tam tikra prasme tai yra demokratija, kuri visgi turi savo kainą ir išlygas, o kai demokratinėje sistemoje nusėdi kaip dulkė savame sluoksnyje, labai sunku prasimušti ir staiga demokratija tampa diktatūra, kurioje turi paklusti arba mirti.

Būtų primityvu sakyti, kad serialas yra apie santvarkas ir apie sadizmą. Man jis yra apie pasirinkimą gyventi ir mirti, rizikuoti ir laimėti, pasiaukoti arba nieko nedaryti. Svajonės apie geresnį gyvenimą šiuos veikėjus nuvedė prie apsisprendimo tapti lėlių namelio laužomais žaislais, tačiau beveik visi, kurie turėjo ką ištarti prieš mirtį, rėkė, kad užteks ir nebenori toliau žaisti. Finalinėje scenoje, pagrindinis veikėjas ilgą laiką neeikvoja laimėtų pinigų ir metus gyvena valkatos gyvenimą tarsi bandydamas atpirkti žuvusiųjų kaltes, tačiau apsisprendęs negedėti ir suvokęs žaidimo taisykles, užuot grįžęs pas dukrą, jis renkasi grįžti į dar vieną „Kalmaro žaidimo“ sezoną. Ką tai primena? Ilgai žaginta nekalta mergaitė nebemoka gyventi laisvėje, ji trokšta vėl būti priklausoma kitiems. Galbūt šis iš fasado vertinant infantilus žaidimas yra pernelyg žiaurus, o veikėjai pernelyg sustruktūruoti į funkcionuojančius komikso herojus, tačiau atitolus nuo serialo siužetinių vingių ir personažų, jis beregint tampa tam tikra mūsų visų socialinės tikrovės gyvenimo tragikomedijos simboliu: vieni laimi ir pasiekia savo sėkmę lengvai arba sunkiai, o kiti sutęžta ant žemės vos išskleidę savo erelio sparnus. Ir galutinis paradoksas: argi nėra ironiška, kad tokiems serialas kaip „Kalmarų žaidimas“ žiaurumo sąlygas padiktuoja tikrovės žiaurumo sąlygos?

Jūsų Maištinga Siela