2023 m. balandžio 8 d., šeštadienis

Knyga: María Gainza "Regos nervas"

Maria Gainza. „Regos nervas“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 158.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

„... galop ar ne visi iš tiesų geri kūriniai tam tikra prasme yra veidrodžiai? Gal geras kūrinys klausimą „kas vyksta“ apverčia į „kas man vyksta“? Negi bet kokia teorija nėra ir autobiografija? (p. 126).“

Puikioji nepriklausoma leidykla Rara toliau tęsia Lotynų Amerikos literatūros populiarinimą ir šįkart ji išleido Argentinos sostinėje Buenos Airėse gyvenančios prozininkės ir meno kritikės Marios Gainzos (g. 1975) debiutinį romaną Regos nervas (ispn. El nervio optico), kurį į lietuvių kalbą išvertė Alexandra Bondarev. Kūrinys parašytas iš autorės patirties dirbant Buenos Airių Nacionalinėje dailės galerijoje, kur eksponuojami ne tik Argentinos, bet ir viso pasaulio žymiausi dailės kūriniai. Autorė kaip kokia gidė panardina į paveikslų prasmes, sulieja autofikcines detales su tapytojų gyvenimo istorijomis ir bando iš esmės paaiškinti subjektyvų meno kūrinio poveikį stebėtojui. Knygos gale reprezentaciniame straipsnelyje apie autorę buvo paminėta, jog pati Maria Gainza šį efektą vadina „... grožio šoku – gelminiu sukrėtimu, asmenybės perorganizavimu, nelemtu meno kūrinio didybės ar tiesiog reikšmingos jo sąsajos su asmeniniu gyvenimu (p. 161).“

Tiesą sakant, labai tikėjausi iš romano pagaviai ir turiningai suveržto pasakojimo, kuris mane praturtintų netikėtais paradoksais ir žiniomis, kokias išskaičiau pernai taip pat Raros išleistame Čilės rašytojo Benjamino Labatuto knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį. Tiesą sakant, su anuo kūriniu Regos nervas turi tam tikrų techninių pasakojimų panašumų, nes romane taip pat nardoma po įvairias menininkų biografijas, tačiau būtent sąryšis su autofikcine pasakojimo gija gana padrikas. Autorė nesistengia tiesiogiai suraišioti vaizduojamos moters visuminio vaizdinio, kuri ir yra jos pačios prototipas. Knyga sudurstyta iš mažų skyrelių, kuriuose kalbama apie kokį nors žinomą paveikslą ir pasakotojos gyvenimo atkarpą, kuri nebūtinai turi kokių nors sąryšių su ankstesniu skyreliu, todėl atrodo, jog tokiu būdu autorė pabėga nuo autofikcijos ir atskleidžia vis kitą moterį su atskira biografija. Toks išakėtas ir fragmentuotas autofikcinės linijos nesulopymas, manau, nepadėjo atsiskleisti visumai, kuri, mano galva, būtų kur kas įtraukesnė ir įdomesnė.

Skaitydami šalia turėkite internetą, nes ne kartą reikės pasižiūrėti dailės paveikslų, kurie nėra knygoje pateikti. Pavyzdžiui, autorė aprašo prancūzų dailininko Huberto Roberto (1733-1808) dailės ikoniškumą. Tapytojas įteisino stoiškai romantizuotą griuvėsių vaizdavimą, labai panašius į senovės Romos miesto likučius su visokiais ant griuvėsių ir kolonų besiilsinčiais šuneliais ir pan. Šalia paradoksaliai autorė perteikia tiesiogines asociacijas su savo motina: „Retsykiais jus suartina vien Hubert‘as Robert‘as, ir kai šitaip nutinka, atstumas tarp jūsų šiek tiek sumažėja. Tai tik akimirka, šviesos blyksnis, nušviečiantis santykius, jei nebūtumėte bijojusios, kad nukris karūna nuo galvos. Tačiau dabar rasti kelią sudėtinga. Visada jai būsi ta, kuri iššvaistė savo laimę, maža ir paika kairuolė, gyvenanti kaip atskalūnė. Kai ji suerzina tave, atšauni, kad tai tavo pasirinkimas, kad tau patinka šitaip gyventi – niekieno žemėje – ir kad vieną dieną iš jos baldų nuolaužų pasistatysi namus (p. 49).“


Maria Gainza

Vienas iš įdomesnių dailininkų Markas Rothko (1903-1970): „Į pietus nuo Sankt Peterburgo įsikūręs Daugpilis, vadintas Dvinsku. Šiandien ši teritorija priklauso Latvijai, tačiau XX amžiaus pradžioje joje viešpatavo carinė valdžia. <...> .... suaugęs Rothko pasakojo: „Kazokai nusivedė būrį žydų į mišką ir liepė išsikasti bendrą kapą. Tą kvadratinė kapą mintyse mačiau taip aiškiai, kad net nežinant, ar žudynės iš tiesų įvyko, ar jas išsigalvojau, tasai vaizdas persekiojo mane visą gyvenimą (p. 93).“ Tai įdomu, nes pasižiūrėjęs Rothko dailės darbus internete, pasakytum, kad jis apsėstas tais išsiliejusiais ryškiaspalviais kvadratais. Kitą vertus, pasakotoja nestokoja gidei būdingų pasakojimo tono ir enciklopedinio pasakojimo, kuris atveria šiaip dailininkų psichologinius ryšius su kūriniais, be kurių tikriausiai romanas taptų labai snobiškai nuobodus.

Vienas įspūdingiausių pasakojimų istorijos dalykų buvo romano pabaigoje apie tapytoją El Greco, istorijoje žinomo kaip Doménicos Theotokópoulos (1541-1614), kilusio iš Kretos ir savo tapyboje vaizdavusio Jėzaus Kristaus ir kitų šventųjų gyvenimus. Autorė jo keliones po Europą ir darbus sieja su savo baime skraidyti, aukščio perspektyva tiek savo gyvenime, tiek dailėje bei broliu gėjumi narkomanu Santjagu, gyvenančiu San Franciske. Su pastaruoju ji bando atnaujinti ryšius, vaikšto po sekvojos mišką, atskleidžia susiskaldžiusios šeimos sutrūkinėjusių ryšių paveikslą, tačiau nedetalizuoja ir nedramatizuoja kurdama vientisą ir nuoseklų tradicinį epinį pasakojimą.

Kitą vertus, romano pabaigoje autorė prisipažįsta: „Kažkokiu paslaptingu būdu galima nuspėti savo likimą; kai kurie įvykiai mums atsiskleidžia kaip pranašystės dar gerokai prieš jiems išsipildant. Kalbu ne apie hipochondriją, o apie tai, ką sakė Jean Rhys: „Ir supratau visą gyvenimą žinojusi, jog taip nutiks.“ Dvejus metus jaučiau, kad kažkas mano viduje negerai. Kai man diagnozavo užkrūčio liaukos vėžį, kone pajutau palengvėjimą (p. 156).“

Regos nervas iš esmės intelektualus skaitymas. Iš vienos pusės autorė suduria meno mokslo įdomybes ir imituoja reklaminį lankstinukų muziejų medžiagą, o iš kitos – lipdo ir kuria savo gyvenimo patirčių ir pažinotų žmonių santykių žemėlapį, pagrįstą pastiprinamaisiais dailės meno kūriniais. Gal tai ir nebus pati mėgstamiausia mano skaityta Raros knyga, tačiau prisiminsiu aistringą autorės polinkį juslingai analizuoti ir perteikti betarpišką meno poveikį: „Grynumo idėja Courbert buvo nė motais: jis siekė kurti paveikslus, kurie persekiotų žmogiškąsias jusles. Štai iš kur radosi Pjero Schjeldahilio mintis, jog išvydus Courbert paveikslą užplūsta noras tekinam bėgti, vesti liaudį į revoliuciją, pulti mylėtis arba sugraužti obuolį. Jo paveikslai kelia žiūrovams vizualiąją karštinę (p. 67).“


Huberto Roberto paveikslas.


Vienas iš Marko Rothko kvadratų.


El Greco vienas iš paveikslų.


Gustave Courbet "Audringa jūra"

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą