Olga Ravn. „Darbuotojai“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 144.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
„Ar žmogų apibrėžia tai,
kad jis turi rastis iš kito žmogaus kūno? O gal galiu būti žmogus, išstumtas iš
maišo gleivių, ikrų krūvos, kurkulų gumulo ežere, javuose ar lauko žolėje? Ar aš
gyvenu pasaulio centre, ar aš čia reikalingas? Ar aš – tik vienas iš didelės
masės minkštų kiaušinėlių? Mačiau valgykloje vaikštantį kadetą su stiklo
rutuliuku burnoje, jis visaip voliojo jį liežuviu, rutuliukas vis skimbčiojo į
dantis, sakykit, ar tai jūsiškis? (p. 38).“
Retai kada imuosi
mokslinės fantastikos knygų, tačiau tai mano nepelnytai atstumta į šalį
literatūros dalis, kurią skaitant kyla nemažai neatsakomų klausimų. Danų rašytoja
Olga Ravn (g. 1986) savo šalyje
žinoma ir kaip poetė, ir kaip romanistė. Pasirodęs jos antrasis romanas Darbuotojai
(dan. De ansatte) tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje
sulaukė nemažai dėmesio, buvo įtrauktas į Booker International Prize
sąrašą, kuriame šiaip mokslinės fantastikos žanras retai kada pasirodo. Novatoriškas
ir keistas romanas atsirado, kaip teigė pati rašytoja, padedant ruošti draugės
Lea Gulditte Hestelund meno parodai, kuri pasižymėjo erdvinėmis pačiomis
įvairiausiomis formomis ir figūromis. Menininkė paprašė rašytojos sukurti mažus
darbų aprašymus, kurie perteiktų keistas šių formų istorijas ir parodos
lankytojams būtų įdomiau tekstą susieti su kūriniu. Iš šios draugiškos menų
sintezės vėliau Olga Ravn sudėliojo romaną Darbuotojai, kurį iš danų į
lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė, o išleido leidykla Rara.
Istorija papasakota iš
ateities perspektyvos, kuri vaizduoja XXII amžių, kada iš Žemės planetos
pasiunčiamas erdvėlaivis į Atrastąją gyvenamą planetą. Iš tikrųjų visas romanas
sudurstytas iš atskyrų protokoluotų liudijimų apie gyvenimą ir darbą kosminiame
laive, o šiuos liudijimus pasakoja ir žmonės, ir žmogonai. Žmogonai –
serijiniai robotai, savo forma primenantys žmones, tačiau yra užprogramuoti ir
nemirtingi. Pirminis šių pasakojimų tikslas – išsiaiškinti darbo našumo principus
ir sąlygas, santykius tarp žmonių ir žmogonų bei objektų, keistų formų
stacionarios būtybės, kurios skleidžia švytėjimus ir kvapą. Su šiais objektais
dirba tiek žmonės, tiek žmogonai, tik jų poveikis kiekvienam vis skirtingas.
Taigi romano struktūra iš
vienos pusės administracinių formų dūrinys, kurių sąsajas, prieštaravimus ir
panašumus į bendrą gyvenimą erdvėlaivyje skaitytojas turi sujungti pas. Kad ir
kaip bežiūrėtume, tai postmodernus tekstas tiek savo forma, tiek raiška. Autorė,
kurdama bevardžius, tačiau individualizuotus pašnekovus, atsisako įprastų
epinių romano standartų, tad pasiduoda juslėms, stengiasi perteikti atmosferą
ir gyvenimo sąlygas ne per regą ir vaizdinį, bet būtent per kvapą, lytėjimą ir
skonį. Iš tikrųjų labiausiai pradžioje domina objektų santykis su gyventojais, tai
labai stalkeriška, netgi primena Stanislavo Lemo Soliarį, nes
įspūdis toks, kad darbuotojus valdo ne programos ir įvesta tvarka, bet būtent
objektai. „Vakar po susirinkimo staiga supratau, kad sėdžiu patalpoje, ant
kelių pasidėjęs vieną iš objektų, o visai atsipeikėjęs pastebėjau, kad glostau
objektą nykščiu taip, lyg tai būtų kažkas mylima, o aš juk niekad nejutau
meilės, bet vis tiek tą akimirką mane, dar nesuprantantį, ką darau, buvo
užplūdusi meilė, žinojau, kaip ir žinau sapnuose, ką reiškia mylėti gyvą būtybę
(p. 102).“
Paradoksalu tai, kad
autorė „nusausina“ tekstą, neplėtodama už liudytojų parodymų jokių istorijų,
net pats klausinėtojas nekalba, bet tai tampa strategine galimybe kitaip kurti
ir plėsti pasakojimo atmosferą, kurios, tiesa, romane tikrai netrūksta. Netrukus
iš liudytojų sužinome, kad laive kyla tam tikri nesutarimai, netgi įtampa tarp
žmonių ir žmogonų, nes jų prigimtys skirtingos. Žmonėms lemta mirti ir niekada
neprisikelti, o žmogonams būti perinstaliuotiems ir pamiršti patirtis. Tiesa,
autorė tarsi klausia, o kas baisiau, ar gyventi įstabų, bet laikiną gyvenimą,
ar būti darbo išnaudojamu robotu, kuris pamažėl tampa labai žmogiškas, bet jam
lemta tą kaskart pamiršti?
Humanizmo klausimai kyla
beskaitant ir smarkiai koreliuoja su šiuo metu viešojoje erdvėje aptarinėjamu
dirbtinio intelekto poveikiu mūsų gyvenimams. Tiesa tokia, kad dirbtinis
intelektas vis labiau ir labiau bus panašesnis į žmogų... „Mano žmogiškasis
kolega kartais sako nenorintis dirbti, o tada pasako kai ką keista, kai ką
tokio visai paiko – kaipgi ten? Jis sako: žmogaus gyvenimas nėra vien darbas, o
gal – žmogus nėra vien darbas? O kuo gi dar gali jis būti? Iš kur rastųsi
maistas, kas palaikytų kompaniją? Kaipgi gyventi be darbo, be kolegų? Negi tik
spintoje stovėsi? (p. 31).“ Tam tikri žmogonų ir žmonių skirtumai bei egzistencinės
prasmės klausimai skiriasi, tačiau kai autorė juos kelia šiame romane,
skaitytojas nori nenori juos kelia ir savo egzistenciniame gyvenime. Kartais atrodo
išties, kad mes savoje tikrovėje ne tiek gyvename, kiek dirbame dėl pačios
sistemos, kad išlaikytume ir turėtume pinigų, karjerą ir pan.
Viena svarbiausių Olgos
Ravn meninių priemonių – paradoksalumas. „Dvyliktasis kadetas mūvi galvos
apdangalą su veidą pusiau dengiančiais juodais odiniais kutais. Niekas
nesupranta, ar kaukė – bausmė, ar apdovanojimas (p. 51).“ Tokių iš pažiūros
keistų nutylėjimų per skirtingas mąstymo perspektyvas, kurios, atrodo, mums
savaime suprantamos, bet XXII amžiaus gyventojams tampa nebesuprantamos. Pakitusi
vertybinė ir egzistencinė prasmė yra labai svarbi, tačiau sužmogėję žmogonai ir
surobotėję žmonės vis dar balansuoja tarp prigimtinių ir socialinių konstruktų
tapatumo prieštarų, pavyzdžiui, vienai veikėjai rodomos žaidžiančio vaiko
hologramos, kurios vėlei sužadina motiniškus instinktus ir ji apgauna save, jog
vėl yra motina.
Kaip teigė pati autorė,
„visose savo knygose bandžiau atrasti – nors žinau, kad tai neįmanoma, – erdvę,
atsiveriančią tarp to, kas tu esi, ir to, kas tau sakoma, jog esi. Iš tisų bet
kokia idėja, nusakanti, kas yra žmogus, per maža sutalpinti visam tam, kas
žmogus iš tiesų yra. Atrodo, jog visada čiuopiame tik to, kas žmogus iš tiesų
yra, paribius, – ir būtent tai mane domina (p. 139). Sakyčiau, būtent apie
tai romanas ir yra. Daug klausimų kelianti knyga perteikia kintančio žmogaus
sąvokos ambivalentiškamą, nes iš vienos pusės žmonės romane paversti tikrais
darbuotojais, sistemos vergais, bet būtent toje nuobodžiai diena iš dienos
užguitoje erdvėje ir tikrovėje žmogaus „talpumas“ ir reikšmės išsiplečia bei
pranoksta rėmus. Lygiai taip pat ir mūsų pačių gyvenime, kai save įgaliname
patogioje komfortiškoje zonoje ir nebetobulėjame, nebeatrandame ko nors naujo,
nebesidžiaugiame įvairove ir netikėtomis patirtimis.
Olgos Ravn trumpa knygelė
Darbuotojai suskaitoma per vieną vakarą, tačiau kūrinys maloniai
apdovanoja kiek kitokia skaitymo patirtimi. Romanas fragmentuotas, pilnas
nutylėjimų, per kuriuos jungiasi veikėjų išartikuliuoti ir neatsakomi klausimai.
Panašiai kaip ir mes, kai klausiame, kas mes, žmonės, tokie esame, ar yra
Dievas, kuris už visa tai atsakingas, lygiai taip pat ir žmogonai romane kelia
analogiškus klausimus apie savo egzistavimo prasmę. Nors romanas pavadintas Darbuotojai,
didžiausias romane prabylančių veikėjų darbas yra išsiaiškinti ir suvokti savo
egzistavimo priežastis ir paskirtį, o didžiausias atskaitos taškas tampa mirtis
arba atminties ištrynimas, kai nebelieka tai, ką buvai susikūręs iš atskirų
gabalėlių kaip vientisą asmenybę.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą