Filmas: "Benedeta" / "Benedetta"

 Sveiki, kino žiūrovai,

 

Nyderlandų kilmės režisierius Paul Verhoeven kartu su belgų ir prancūzų aktoriais pandemijos apsiustoje Europoje ir Kanų kino festivalyje pristatė erotiškai pulsuojantį trilerį apie XVII amžiuje, kai Italiją siaubė maras, vienuolyne gyvenusią seserį Benedetą. Filmas „Benedeta“ (pranc. Benedetta) (2021) buvo kino kritikų sutiktas palankiai, giliai tikinčiųjų – nelabai dėl tam tikrų savaime suprantamų įsitikinimų. Taip pat nesunku suprasti ir priežastis, kodėl kine (nors gal esama kokių nors ir senesnių kino pastatymų?) nesiryžo kalbėti apie Benedetos gyvenimą.

 

Benedeta – turtingų ir religingų italų šeimos mergaitė, kuri paliekama vienuolyne. Tikinti, dievobaiminga ir pamaldi Benedeta iš tikrųjų nuolat kalba apie stebuklus, filmo scenose jie ir įvyksta (paukštis nusituština ant plėšikų galvos, statula maldos metu vos nesutraiško mergaitės). Augdama vienuolyne ir tapdama moterimi Bernedetos tėvai vieną apsilankymo dieną išperka netašytą ir tėvo prievartaujamą jauną merginą, kad ši pereitų vienuolių globon. Naujoji vienuolė Bartolomėja netrukus suvilioja savo užtarėją Benedetą ir prasideda ilgas kančios, savęs engimo, priėmimo Benedetos etapas, iliustruotas bauginančiais mistiniais religiniais regėjimais. Benedeta tiek įtikėjusi, kad yra Jėzaus Kristaus sužadėtinė, kad visur regi savo ganytoją kaip šviesos karį, kol jis netampa erotiškai gundančiu velniu.

 

Filmas balansuoja tarp kūniško geidulio, su kuriuo vienuolės kovoja ir neretai pralaimi, bei mistinio trilerio dėmens. Kai šitokia slogi ir paveiki vienuolyno atsidavimo tikėjimui atmosfera, keista, kad kas antra vienuolė nėra paskelbta šventąja dėl atsivėrusių stigmų ir vizijų. Tiesa, Benedetai taip pat atsiveria visos stigmos, įskaitant ir kaktoje paliktas Jėzaus erškėčio vainiko žaidas. Galiausiai viskas pateikiama, kad tai buvo prasimanymas ir Benedetos melas, vaidyba ir žaizdas ji susipjaustė šukėmis. Kitą vertus, kai Benedetos pasaulyje visi, įskaitant ir popiežiaus nuncijų, kuris Bartolomėjai surengė su budeliu kankinimo išbandymus, suponuoja, kad reikia protingai suktis galios ir įtakų pasaulyje, kuriame, deja, nieko nėra švento. Kitą vertus, iš vaikystės statulėlės draugės nudrožtas sekso žaisliukas – tai ne to, ko galbūt tikiesi šiame tik iš pirmo žvilgsnio dievobaimingame filme. Toli gražu filmas ne apie tikėjimą ir regėjimus, kiek apie apčiuopiamą politinę galią, kuri manipuliuoja tikinčiaisiais, priversdama juos jaustis kaltais ir nuodėmingais, menkais ir atgailaujančiais. Atrodo, Benedeta pasirenka malonumų kelią ne dėl to, kad yra sugundoma, bet ir iš dalies suvokdama, kad dalyvauja galios žaidime. Galiausiai ji tampa vienuolyno Motinėle naudodama tuos pačius manipuliacijos triukus.

 

Filmo pabaiga, kai nuncijus nori sudeginti Benedetą, o miesto aikštėje įsiutusi minia nuteisia patį popiežiaus atstovą už maro atnešimą, atrodo daugiau nei cirkas. Tai makabriškai nufilmuota scena, kuri juda kaip kokia karikatūra, nebelieka didingos ir mistifikuotos įtampos, veikiau tik išlauktas holivudinio braižo atpildas: blogiukai gauna į skudurus, o gerieji ir toliau gyvena savo gyvenimus. Iš vienos pusės filmas estetiškas, pagalvojau netgi apie Tinto Brasso erotinius niuansus, veikėjus, apsėstus misterinės jėgos, tačiau iš esmės tyrinėjančius savo prigimtinį kūną, kuris buvo ideologiškai niekinamas, tad, kad pasitenkintum, reikėjo per tuos regėjimus nematyti savęs. Kitą vertus, Benedeta po suirutės ir sukrėtimų vis tiek pasiryžta grįžti į vienuolyną ir ten praleidžia visą likusį gyvenimą, tikriausiai gyvendama iš tų nuotykių (o kaip tai kitaip pavadinsi?) prisiminimų. Kartą pamatyti filmą gal ir verta, jeigu nesibodite provokacijomis ir atskiriate šventumą nuo erotikos, o gal priešingai – ieškote šių dalykų sąsajų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela