Sveiki, skaitytojai,
Jau daug internete tikriausiai prisiskaitėte apie Tim
Burton po daugybės metų sukurtą „Vabalų sultys 2“ tęsinį. Įdomu tai, kad
Lietuvos kino teatruose jis pristatomas anglišku pavadinimu „Beetlejuice
Beetlejuice“ (2024). Tiesą sakant, miglotai ką nors prisimenu iš 1988 metų
pirmosios dalies, praktiškai tik jaunutės aktorės Winonos Ryder amplua,
papilkėjusią ir niurzgą paauglę mokinukę, todėl net negaliu palyginti šių filmo
dalių, tačiau žinau, ką šis filmas reiškia užaugusiems iš vaikystės, kai
televizijos sproginėdavo anonsuodamos panašaus turinio produkciją, ypač Helovino
metu.
Istorija pasakojama prabėgus daug metų nuo pirmosios
dalies. Lidija, pagrindinė veikėja, kurią vėl vaidina Winona Ryder, yra žinoma
mediumė, kuri veda populiarią TV laidą apie paranormalius reiškinius. Galiausiai
praeitis ją paveja ir iš pomirtinio pasaulio grįžta ponas Beetlejuice (aktorius
Michael Keaton), kuris nori vesti Lidiją dėl to, kad prisikėlė jo sukapotoji
pirmoji žmona, kurią vaidina Monica Belluci. Galiausiai Lidija turi paauglę
dukrą, kuri naiviai netikinti vaiduokliais pati yra įtraukta į kito pasaulio dimensiją,
todėl Lidijai tenka sudaryti santuokos sutartį su pabaisa Beetlejuice... Visa
kita gan nuspėjama, nes veikėjai turi išeiti užduočių labirintą, „pamatuoti“
savo šeiminius santykius, iš naujo įvertinti motinos ir dukters ryšį ir
galiausiai pabaigoje apsikabinti. Visa tai rasite ir šioje dalyje.
Filmas, nors margas, skirtas masėms, lengvas, bet man
jis nelabai patiko. Tiesą sakant, Tim Burton lieka ištikimas savo pirminio
projekto dvasiai ir režisuoja pagal visas tas pačias taisykles ir nieko naujo
neeksperimentuoja. Kiek nuobodokas pasirodė scenarijaus braižas, aiškus nuo A
iki Z, primityviai bandoma moralizuoti, o veikėjai karikatūriškai tipizuoti. Bet
netgi visas filmas yra karikatūrinis, primena maketą makete ir nieko
natūralaus. Juodasis humoras, kuris turėjo kilstelėti kartelę, pernelyg
tiesmukas, žaidžia įsisenėjusiomis klišėmis, pvz., kito šeimos nario gelbėjimo
misija, motinystės instinktu ir paauglės užsispyrimu neigti motiną, kuri nori
tik gera. Toks tiesmukas santykių žemėlapis labai neskanus ir lėkštas.
Visgi Tim Burton žino, kad turi sukurti karikatūrinį
filmą ir jis tą daro pagal 1990-ųjų manierą, panašiai kaip „Fokus pokus“
ekranizacija po 30 metų – žiūri, ir nesitiki, kad nieko naujo ir įdomaus
nebeišspaudžia, todėl labai abejoju, kad šie filmų tęsiniai, kurie grąžina mums
aktorius ir primena pastangas susigrąžinti praeitį praleistą kadaise prie TV
(nes nieko kito nerodė), taps kultiniais filmais, jie tiesiog užpildys
triukšmingą eterį ir galiausiai nugrims. Filmo juokeliai primityvoki, sukurtas „Vabalų
sulčių“ pasaulis toks iš esmės juk ir buvo, tie tyčia pabrėžtinai netikroviški
ir animuoti intarpai bei siaubo efektų parodijos, pvz., smėlio gyvatė, kuri
veikiau primena kojine aptrauktą ranką, irgi juk palikta tyčia išlaikyti balansą
tarp komedijos ir siaubo, todėl pagrindinis siaubūnas Beetlejuice primena dar
vieną karikatūrinį veikėją – žaliaveidį Kaukę bei infantiliai dekoruotus, bet
šiaip labai pasaulyje vertinamus Weso Andersono kino projektus.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą