Bastūnas ir fotografas Paulius Normantas: “Maniau, kad lietuviai geriau atlaikys Vakarų atakas”

Sveiki mielieji, radau puikų straipsnį apie mūsų klajoklį – bastūną Paulių Normantą. Jeigu nežinote, kas jis toks, interviu metu apie jį sužinosite. Pridedu:

Su fotografu Pauliumi Normantu susitikome sekmadienį po pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje. „Einam ten, kur galima pavalgyti sriubos be lavonienos. Beveik niekur nėra, Lietuvoje neįmanoma normaliai pavalgyt“, – niurzgėjo mėsos nebevalgantis pasaulio bastūnas. Prisėdome vegetariškoje užeigoje, tačiau ten sriuba jam pasirodė ataušusi, o perlinės kruopos priminė sovietmečio valgyklą.

Tačiau P.Normanto veidas nušvito, kai iš kuprinės, kurią vadina žmona, išsitraukė naujutėlį fotografijų albumą. Šiandien, trečiadienį, 18 valandą Vilniaus Rotušėje jis pristatys tai, ką pavyko nuveikti budistinėse šventyklose. Klajojantis kaip vėjas fotografas į Budos ramybę pro fotoobjektyvą žvelgė Indijoje, Butane, Mianmare, Tailande, Tibete.

***

– Kaip jūs, klajūnas, jaučiatės Lietuvoje?

– Jau šeštą mėnesį esu tėvų žemėje. Daugiausia drastiški tie jausmai. Į tą patį vandenį upėje du kartus neįlipsi. Buvau naivuolis, prieš dešimtį metų maniau, kad lietuvių tauta geriau atlaikys Vakarų atakas. Tačiau pasirodė, kad lietuviai nė kiek ne protingesni už vokiečius, suomius ar prancūzus. Visur dabar Šėtono imperija.

Skubu iš Lietuvos kuo greičiau išvykti. Planuoju lįsti į savo namučius Himalajuose. Per šimtą šešiasdešimt dienų Lietuvoje nebuvo, kad bent pusdienį pabūčiau vienas. Pavargau.

– Ką patiriate budistinėse šventyklose, kurias nuolat fotografuojate?

– Dalai Lama – vienas mano mokytojų. Porąkart buvau jo glėby. Vienąkart gal dvidešimt minučių dariau interviu ir jis mane buvo dešine ranka apkabinęs. Tai buvo milžiniška dovana. Kitą kartą buvau Budapešte jo knygos pristatyme ir jis praeidamas trinktelėjo man į dešinį smilkinį, taip savo slapta technika perdavė man jėgų ir žinių.

Bet aš nesu budistas. Kol gyvas, griaunu tą mitą. Galbūt mano draugui profesoriui Audriui Beinoriui, kuris mano fotografijų knygai parašė puikius straipsnius apie teravados budizmo sklaidą, tai ne visai patinka, bet jis nutyli kaip draugas, kai studentams paaiškinu, jog esu budistinių pažiūrų Romos katalikas. Šį sekmadienį meldžiausi Šv.Mikalojaus bažnyčioje.

– Budistinių pažiūrų katalikas?

– Manau, kad bet kur būnant svarbiausia išlikt žmogumi. Ne mirusiu, ne kurčiu, ne internetiniu žmogumi. Dalai Lama čia man didžiulis pavyzdys. Daug rytiečių guru buvo atvykę į Lietuvą, visi jie ieškojo avelių. O Dalai Lama kiekvieną savo paskaitą pradėdavo: išpažinkit savo tėvų tikėjimą. Jei norite pastudijuoti budizmą, mes padėsime, bet iškilus pirmai dvejonei būtinai grįžkit į tėvų tikėjimą.

Todėl man jis toks ir mielas. Net nelengva kalbėt, dreba balsas.

– Tai Dalai Lama jus ir sugrąžino į katalikybę?

– Ne, jis tik labiau paskatino. Praktikuojančiu kataliku tapau pabendravęs su Tėvu Stanislovu. Žiūrėkit – štai ši jo dovanota maldaknygė matė šešiolika Himalajų kelių. Į ją įdėta trispalvė, kurią ką tik pašventinau Šv.Mikalojaus bažnyčioje, kad kelionėse išlikčiau gyvas. Tai padeda ligos atveju, saugo rizikos zonose

Mane poetas Gintaras Patackas pirmąkart nuvežė į Paberžę 1989 metais. Pabuvau savaitę, paskaldžiau malkas. Jau turėjau bilietą į Tibetą. Tėvas Stanislovas atkalbinėjo – sakė, nevažiuok, turi maitinti šeimą Vengrijoje, grįši paliegęs. Tas šventas aiškiaregis neapsiriko – tikrai po trijų mėnesių grįžau leisgyvis ir sirgdamas po visokių bado streikų prie Kinijos sienos.

Tačiau paklausiau Tėvo Stanislovo raginimo nesimėtyti. Vakare prie arbatos jis sakė: „Normantėli, tai pradėsi dabar kolekcionuoti religijas?“ Sakiau, kad nepradėsiu, nors slapta melavau, nes galvojau tapti budistu. Ačiū Dievui, nepavyko.

– Kokius esminius skirtumus matote tarp budizmo ir katalikybės?

– Matau skirtumus liturgijoje. Pudža – tibetietiškojo budizmo liturgija visiškai kitokia. Ir budistai, ir katalikai moko, kaip gyventi, kad nevogtum, nežudytum. Tik sutrose apie tai dėstoma plačiau.

Vakariečiai budizmo kritikai per mažai žino. Jeigu jie perskaitytų Mahajanos šventraščius, kurie susideda iš 333 tomų, galbūt kalbėtų kitaip.

Katalikų Bažnyčia jau nebe tokia stipri, kaip anksčiau. Jai kenkia modernėjimas. Ji serga daugeliu ligų, apie kurias dabar nenoriu kalbėti.

Budizmo šventyklose taip pat ne viskas idealu. Tailande pastebėjau, kad daugelį Teravados budizmo vienuolių kamuoja tingulys. Užeini į šventyklą, kai turėtų būti vakarinės maldos, jie aiškina, kad bus rytoj. Ateini rytoj, poryt. Jie tingūs vartosi nuo šono ant šono, sako – gal tu jau nebevaikščiok, neklausinėk.

Visur yra blogų ir gerų dalykų. Moderniame pasaulyje destrukcinės energijos tikrai persveria baltąsias jėgas.

– Kaip elgiatės įėjęs į budistinę šventyklą?

– Triskart nusilenkiu, atlieku kelis ritualinius judesius. Reikia prisijungti prie to agregoro, kuriame esi. Jei į Indiją ar Nepalą vyksi su katalikiškais davatkiškais įsitikinimais, greitai sudegsi. Gal net susirgsi.

Teko iš lietuvių girdėti klausimą, kodėl stabus fotografuoju, bet čia yra žmogaus išsilavinimo stoka. Aš neturiu tokių kompleksų. Neišduodu Dievo. Lenkiuosi prieš Budą kaip prieš reiškinį, atsiklaupęs žodžiais ir judesiais atsiklausiu, ar galiu ten fotografuoti.

Per daugybę metų aš ne taip jau mažai supratau. Padariau apie šimtą tūkstančių fotografijų. Kai pradėjau suprasti doktrinas, tapo lengviau padaryti tokias nuotraukas, kurių negalėtų kritikuoti net budistai. Mano fotografijose jie nepamatys nupjautų šventyklų stogų, bokštų, stupų viršūnių ar skulptūrų galvų. Nežinodamas sistemos iš vidaus gali tik padaryti gražų reportažą, bet nuotraukos neskleis vidinės šviesos.

Aš net atėjęs į tuščią vietą sugebėsiu iš krūmokšnių ar žemės struktūrų pafotografuoti kažką, kas būtų budistinėje šviesoje. Šioje srityje laikau save jau ne pradžiamoksliu.

Bet mes vis tiek fotografuojam, meldžiamės ar mąstom per savo tradicijas, įgimtus ar anksti vaikystėje išmoktus kodus.

– Ar tai reiškia, kad vakarietis labai sunkiai gali tapti budistu?

– Gali tapti. Per dvidešimt metų daug stebėjau vakariečius, kurie bando tapti vienuoliais. Jie apsirengia vienuoliškais drabužiais, susivynioja šešių metrų ilgio juostą. Tačiau dauguma yra silpni žmonės, kurie negali pavežti sunkaus Mahajanos budizmo vežimo. Jie vaikščioja skustuvo asmenimis. Mačiau nemažai vakariečių, kuriems ten nučiuožė stogai.

Pirmiausia tai yra nepritapimas prie savo šaknų. Lietuvoj yra žmonių, kurie pabandė būti katalikais, žvėriškai puolė į pagonybę, sudalyvavo galybėje ritualų, pamatė, kad per sunku ar netikra, ėmė ieškoti naujos srovės, rado kokį nors Sai Babą ar “Tikėjimo žodį”. Pasimetusį žmogų lengva užverbuoti.

Problema čia ir ta, kad nedaug tokių dvasininkų kaip Tėvas Stanislovas ar monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurie parodė kelią į priekį tūkstančiams.

– Esate bandęs užsiimti rytietiškomis meditacijos praktikomis?

– Kartą mėginau išbūti vipasanos meditacijoje. Tačiau reikėjo keltis ketvirtą ryto, o aš paprastai tuo laiku einu miegoti. Todėl visiškai nemiegojau. Nuo to nemiegojimo važiavo stogas. Be to, negalėjau ramiai sėdėti, nes man vis lindo į galvą mintys apie fotografiją. Ten buvo tokie gražūs šventyklos stogai! Todėl po trijų dienų pasakiau mokytojui „ačiū“ ir nufografavau kelis gerus kadrus.

Mano dvasinė praktika yra laikyti glėbyje meilužę fotografiją. Devyniasdešimt procentų laiko praleidžiu dirbdamas kaip fotografas. Mano tikslas – padaryti gyvas fotografijas, kuriose pleventų gyvenimas.

Filmas: "2012"

Sveiki mielieji, savaitgalį teko pabuvoti kino teatre ir pamatyti „2012“. Šiandien norėčiau apie tai pasidalyti trumpais įspūdžiais, kadangi apie šį filmą buvo begalės pačių įvairiausių atsiliepimų. Dauguma jau esame susidūrę su įvairiausiais pasakojimais, kad neva 2012 metais, Saulei atsistojus į galaktikos vidurį, įvyks vadinamoji pasaulio pabaiga, nors aš asmeniškai esu visai kitokios nuomonės. Viena iš šio labai reto reiškinio kaip padarinių bandyta atskleisti filme „2012“. Kaip ir reikia tikėtis, filmas sukurtas atskleisti vis didėjančias kompiuterines galimybes, kuriant nesibaigiančius vaizdo efektus. Filmas išties įtraukia, nors siužetas, kurį dauguma įvardino kaip jo nebuvimą, vis dėlto egzistuoja. Bet koks tai siužetas? Šabloniškas, neoriginalus ir primenantis visus iki tol matytus filmus pasaulio pabaigos tematika. Kitas klausimas, ar amerikiečiai nebeturi galimybių plėtoti siužetinių linijų kartu su specialiaisiais efektais? Ar šabloniškumas ir aliuzija į buvusius filmus automatiškai siekta į kino sales prisivilioti kuo daugiau žiūrovų? O žiūrovai, užkibę ant šio banalaus kabliuko, eina į kiną, tikėdamiesi išvysti dar tobulesnį vaizdo grafiką. Iš dalies jie tai ir išvysta, bet fundamentu nieko naujo nesužino ir nieko naujo nepatiria. Tokie Holivudo prikepti blynai labai populiarūs ir giriami nesuvokiant, kad puse dalykų tame filme yra gryniausias šabloniškumas ir plagijacija. Nenoriu pasakyti, kad šis filmas yra visai niekam tikęs, išties nemažai dalykų yra pagirtina, bet tikėtis einant į tokį filmą kažko naujo, tikrai neverta. Galiausiai tarp visų tų apokalipsinių katastrofų švyti tik vienintelės blankios užuomazgos apie humaniškumą – viltį išlikti kaip žmonėms katastrofos akivaizdoje ir begalinis sentimentalumas, kuris man pasirodė perdėtas ir net komiškas katastrofos ir baimės epicentre. Kažin ar žmonės taip atisveikinėtų paskutinę gyvenimo dieną? Diskutuotini ir kažkurie moksliniai faktai. Kaip antai per didelis litosferų plokščių judėjimas ir Afrikos žemyno iškilimas net 2 kilometrus. Ar gali tiek vanduo užliepti planetą, kad liktų tik Everesto viršukalnės? Gal ir gali, čia filmas ir leidžia nuklysti tikriems faktams ir hipotezėms bei leidžia mazochistiškai grožėtis niokojama Žemės planeta. Kažkodėl man šviečia, kad jeigu realiai būtų tokia pasaulio pabaigos diena, ji būtų kur kas kitokia. Bet vėlgi, viskas čia dovanotina, kadangi tai tėra tik filmas. Galėtų sukurti tokio filmo tęsinį, kadangi nauja žmonių karta pasiekia naują pasaulį tarytum Nojaus laivelis išplukdo visus į kitą rytojų. Kur kas įdomesnė tema būtų naujos civilizacijos kūrimas iš nieko, kai nebėra jokių įrankių, nieko, tik plikos lygumos. Kad ir kaip bebūtų, klausimas ar apsimoka eiti į šį filmą, man lieka neaiškus. Tai per daug individualus dalykas, bet galiu pasakyti tik viena, kada jame buvo ir pliusų, ir minusų.

Jūsų Maištinga Siela

Ievos Babilaitės paroda "Švytintis Vilnius"

Iš kairės - Ieva Babilaitė, aš - centre ir vakaro vedėja

Auditorija

Ingrida Korsakaitė (Jurgos Ivanauskaitės mama ir dailėtyrininkė) šalia pasirašo I. Babilaitė

Sveiki mielieji,

Lapkričio 20 d., Dominikonų g. 7/20 teko pabuvoti Ievos Babilaitės - Ibelhauptienės parodos „Švytintis Vilnius" pristatyme. Dėkoju Asterui, kuris sugebėjo mene nusitempti į tokį, mano akimis žiūrint, „uždarą“ vakarą, kadangi vietos daug nebuvo, o viduje daugiau būriavosi kviestiniai žmonės. Visgi buvo įdomu pasidomėti šia dailės paroda ir savo akimis išvysti unikalius lietuviškuosius sakralinius kūrinius. Šioje parodoje dalyvavo pati autorė, taip pat menotyrininkės, brolis pranciškonas ir kiti meno gerbėjai, skambėjo gyvai atliekama barokinė muzika, o ant stalų laukė vaišės. Parodos metu buvo pristatinėjama ir Ievos Babilaitės kartu su drauge kurta knyga „Švytintis Vilnius“, kurioje meniškai švyti Ievos dailės darbai ir jos draugės sakralios – meditacinės miniatiūros. Pristatymo metu buvo polemizuojama stebuklo tematika. Kas yra stebuklas? Kaip jis atsiskleidžia būtent Vilniaus mieste? Buvo cituojamos 17 amžiaus rašytiniai šaltiniai, kuriuose užsiminima apie tuometinėje Lietuvoje įvykusius stebuklus. Kaip sakė pati Babilaitė, ją įkvėpė Vilniaus bažnyčios ir ta dvasia, kuri švyti iš mūsų sostinės šventųjų vietų. Visa tai atsispindi jos darbuose, kurie ne provokuoja, ne aitrina, ne šokiruoja, ne trikdo (kas būdinga šiuolaikiniam menininkui), bet atvirkščiai, teikia šilumos, harmonijos ir noru vėl tikėti: stebuklais, Dievu, meile, gėriu. Nepaprastai kruopštūs Ievos Babilaitės darbai švyti meile, į juos žiūrėdamas, pajauti jog norisi juos tyrinėti nuodugniau, kiekvieną „subarokintą“ detalytę ir įsivaizduoti, su kokia inercija, mentaline būsena buvo visa tai daroma. Žodžiu, visais jos darbai norima kvėpuoti, akimis įsiskverbti į mistifikuotą pasauly, kuriame dominuoja krikščioniškosios vertybės. Būtent krikščionybė dominuoja jos paveiksluose, o ne kokios nors mitinės būtybės. Ikonos ir kitas bažnytinis meninis asortimentas jau kurį laiką atitolęs nuo mūsų, kadangi tai sena, neproduktyvu, nebeįdomu ir, rodos, išsisėmę, bet Babilaitė, vis sugrįžta prie to ir savo darbais atgaivina tai, kuo ne vieną šimtmetį gyveno dailė ir kitos meno šakos Lietuvoje ir visoje Europoje. Glaudus ir subtilus ryšys tarp religijos, savęs ir istorijos apsijungia su mūsų labai pakitusiu pasauliu ir mąstymu ir visa tai vienokiomis ar kitokiomis formomis išsilieja Babilaitės kūriniuose. Kai minėjau čia neaptiksime nieko šokiruojančio, nieko iškreipto, pasaulis pilnas harmonijos, kuris sklinda per įvairiausius simbolius ir aliuzijas ne tik į Biblijinį pasaulį, bet ir į žmogaus gėrio fundamentą: gėrį, dosnumą ir t.t. Ne viename darbe pastebėjau laiptus, kurie man asocijavosi su laiptais į dangų, su Babelio bokšto legenda ir amžinybės troškuliu. Viską apibendrindamas noriu pasakyti, kad Ievos Babilaitės švytintis darbai yra harmoninga savo vizijų, savo bendravimu su šventais Vilniaus objektais, jų tarpusavio potyrių ir sąlyčio pavykusi interpretacijos išraiška mene. Noriu priminti, kad ši paroda vyks iki Naujųjų metų, tad nepraleiskite progos apsilankyti ir pasigrožėti, pamėginti apčiuopti ir savaip interpretuoti kito žmogaus meną. Juk galiausiai parodos daromos ne dėl savęs, bet tam, kad kitas žmogus atėjęs pasidžiaugtų, pamatytų, pasisemtų, suvoktų ir integruotų visa tai į savo gyvenimą, vidinį pasaulį. Šį kartą supratau, kad Vilnius yra ne tik magiškas ir keistai artimas miestas, kuriame gera gyventi, bet jis yra ir istorijos dalis visai Europai, net Pasauliui. Ir Vilniuje taip pat vyksta stebuklai. (Pridedu autentiškas nuotraukas).

Jūsų Maištinga Siela

Dainininkė Erika parodė savo privalumus

Ką jūs manote apie tai, kad dainininkė... Nors kokia ji čia dainininkė? Paprasčiausia skandalistė. Erika viešai parodė visus savo privalumus ir trūkumus policijos komisariate. Žiūrėdamas negalėjau atsistebėti žmonių kvailumu. Aišku, viskas primena juokingą pokštą, bet kaip toliau turi gyventi Erikos artimieji ir visi kiti, kurie ją pažinojo? Tegul viską kalba filmuota medžiaga.

Filmas: Mano sesers globėjas

Sveiki mielieji, prieš kelias dienas teko pagaliau pamatyti filmą „Mano sesers globėjas“. Kadangi teko skaityti ir knygą, tai buvo smalsu palyginti filmą su spausdintu variantu, nors iš prigimties esu šiek tiek prieš knygos komerciją, kada sukuriamas filmas ir tuo pačiu knygą prastumiama į rinką milijoniniais tiražais. Jau nekalbu apie Harį Poterį ir Saulėlydžio sagas, dėl kurių pakvaišęs visas pasaulis. Nors pats apsilankau tuose filmuose, mano požiūris į knygą tampa slogesnis ir aikštingesnis tarytum filmu būtu suterštas literatūrinis raudonas kilimėlis. „Mano sesers globėjas“ tiek filmas, tiek knyga yra puikūs. Aišku, tai kas pavyko užfiksuoti knygoje yra žymiai produktyviau ir plačiau negu filme, be to pakeisti kitokie siužetai galbūt ir išlaiko savo savitą įdomumą. Filmas – labai graudus, primenantis ispanų filmą „Camino“ apie vienuolikmetę, kuri susirgo vėžiu ir dėl katalikų kunigų įsikišimo mergaitė „sėkmingai“ mirė, nors galbūt galėjo ir kitais būdais pasveikti, o motina įtikėjusi, jei numarins kenčiančią dukrą, ją palaimins Dievas, o dukrą kunigai paskelbs šventąja. „Mano sesers globėjas“ yra šiek tiek kitokios koncepcijos, kadangi čia akcentuojama visų pirma žmogiškieji santykiai ir „žiauriai“ subtilus balansavimas ant ašmenų tarp noro gyventi ir noro mirti, kada tave palaiko visas pasaulis, bet tu pats jau nebenori gyventi, nes kitiems jautiesi našta. Filmo – knygos siužetas – išties stulbinantis! Ar jūs ryžtumėtės apsivaisinti pagal specialų geną ir pagimdyti vaiką, kuris išgelbėtų ir būtų nuolatinis donoras jūsų sergančiai pirmagimei dukrai? O kas bus, kai donorui auginama dukra užauga ir būdama jau asmenybė vieną dieną pasako, neaukosianti savo inkstų, kad vėžiu serganti sesuo pasveiktų. Viską vainikuoja ilgas teisminis bylinėjimasis, vėžininkų meilė, ir tai, jog iš tikrųjų tai sergančioji dukra paprašo savo sesers neaukoti, nes ji nebenori gyventi, nors motina iš proto kraustosi, kad tik ji gyventų. Kameron Diaz gavusi Saros vaidmenį įrodė, kad nėra pigi aktorė ir gali sukurti didelį vaidmenį, kuris galbūt bus nominuotas Oskarui. Nepraleiskite progos parsisiųsti šio filmo ir pažiūrėti, kad vėl ir vėl įsitikintumėte, kad žmonės nėra vien tik geri ir vien tik blogi, mes tiesiog esame kitokie.

Jūsų Maištinga Siela

„Pasaulio atšilimas“ ir „rugsėjo 11-oji“ dažniausiai vartojami dešimtmečio žodžiai

Pastarojo dešimtmečio aktualijomis tapę terorizmas ir aplinkosauga turėjo įtakos ne tik žmonių gyvenimams, bet ir jų kalbai - dažniausiai vartojamų žodžių bei frazių sąraše atsidūrė tokios sąvokos kaip „pasaulio atšilimas“ bei „rugsėjo 11 d.“. Kompanija „Global Language Monitor“ pagal matematines formules apskaičiavo, kaip dažnai žodžiai ar frazės buvo naudojami spausdintiniuose ar elektroniniuose žiniasklaidos tekstuose per pastaruosius 10 metų. Naujausi tyrimai rodo, kad JAV prezidento Baraco Obamos pavardė „Obama“ sąraše užėmė trečiąją vietą, o žodis „nacionalizavimas“, prie kurio neretai atsidurdavo žodis „bankų“, - ketvirtoje. Penktas dažnai minimas žodis buvo „evakuotasis“, jis priminė uragano Katrina padarinius Naujajame Orleane. Po jų sekė žodžiai „Google“, „banga“, žodis „Chinglish“, reiškiantis kinų ir anglų kalbos mišinį, o taip pat ir „cunamis“, primenantis 2004 metų nelaimę Azijoje, pareikalavusią 230 tūkstančių žmonių gyvybių. „Kalbant apie sąvoką „XXI amžius“ dažniausiai lydinčius žodžius, mes matome žodžius „blaivus“, „niūrus“ ar „įvykis“, - sakė „The Global Language Monitor“ pirmininkas Paul JJ.Payackas. „Dešimtmečiui, kuris prasidėjo su tokia viltimi ir džiaugsmu, išrinkti žodžiai atspindi kur kas sudėtingesnius ir daugeliu atveju net tragiškus laikus. Nors vilties ir atsigavimo ženklų vis tik galima rasti bendruose (žodžių) sąrašuose“, - sakė jis. Pasak jo, dažniausia dešimtmečio fraze pripažinta „klimato kaita“, jai kiek nusileidžia „finansinis cunamis“ ar „dangoraižių dvynių vieta“. Žodyne ir toliau pastebima Holivudo įtaka - populiariausiųjų sąraše atsidūrė žodis „lūšnynai“, siejamas su „Oskaru“ apdovanotu filmu „Lūšnynų milijonierius“ (Slumdog Millionaire).

Somalyje išsiskyrusi moteris negyvai užmėtyta akmenimis už svetimavimą

Somalyje dvidešimtmetė išsiskyrusi moteris, apkaltinta svetimavimu, buvo negyvai užmėtyta akmenimis 200 žmonių akivaizdoje, pranešė BBC. Teisėjas, priklausantis kovotojų grupuotei „al-Shabab“, pareiškė, kad moteris buvo užmezgusi romaną su 29 metų nevedusiu vyru. Jis pridūrė, kad moteris pagimdė negyvą kūdikį ir buvo pripažinta kalta dėl svetimavimo. Jos vaikinui buvo skirta 100 rykščių. Pranešama, kad tai antras kartas, kai „al-Shabab“ skiria mirties bausmę užmėtant akmenimis moteriai už svetimavimą. Ši grupuotė kontroliuoja dideles pietines Somalio teritorijas, kur yra įvedusi islamo įstatymus ir griežtą jų interpretavimą. Egzekucija įvykdyta nedideliame Vadžido miestelyje, už 400 kilometrų į šiaurės vakarus nuo sostinės Mogadišo. Moteris miestelio aikštėje buvo užkasta į žemę iki liemens ir užmėtyta akmenimis. Pagal „al-Shabab“, bet kuris asmuo, kuris yra susituokęs, net ir išsiskyręs, turintis meilės romaną, gali būti pripažintas kaltu dėl svetimavimo ir nubaustas myriop užmėtant akmenimis. Nesusituokęs asmuo už nesantuokinius lytinius santykius baudžiamas 100 rykščių.