2011 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Gailėti savęs - prabanga, kurią galiu sau leisti

Sveiki visi,

Tikriausiai nieko nėra juokingesnio už žmogų. Tikriausiai iš mūsų juokiasi visos beždžionės. Tikriausiai mes patys sau ir draugai, ir priešai. Tikriausiai niekas daugiau nesukelia baimės nei pats gyvenimas. Galbūt tiek pat ir laimės. Ne, ne mirties mes bijome, bet gyvenimo, jis kaip išlydytas švinas, toks sunkus sunkus... Prifarširavo kažkas plaučius ir amžinai skęsti į senėjimo efektą teikiančias eketes.

Ant asilo po Pasaulio pabaigos keliausiu ir žvalgysiuos sau nuotakos. Nebus gėda numirti, gėda bus gyventi. Kartais galvoju, jog tai iššūkis mūsų sukurtam Dievui. Tikriausiai baigiu išprotėti, nes sąmonės srauto tekstai man niekada nekėlė nei pasitikėjimo, nei žavesio ar įdomumo, o Škėmos „Balta drobulė“ buvo kaip prakeiksmas. Nemėgau ir nemėgstu šio kūrinio, o Jūs tik pažiūrėkit, dabar aš pats kaip tas beprotis pilu, kas ant liežuvio. Butkutė vis man pro ausinę dainuoja paguodą, kuri kaip druska žaizdoms. Kas sugalvojo paguodą? Juk tai baisiau negu baisu.

Kartais savo noru užuodžiu apokalipsę. Sako, depresija gali tave aplankyti bet kada, bet sako, save gailėti yra didžiausia prabanga. Gali būti. Aš tikriausiai esu pats turtingiausias žmogus Lietuvoje. Tikriausiai kiekvienas yra daug turtingesnis, nei jam pačiam atrodo.

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

Rašymas - tai viso gyvenimo prakeiksmas

Kuo toliau, tuo labiau nekenčiu rašymo, paties proceso ir kūrybos. Gal jau nieko nebenoriu pasakyti. Ne, jau nebemoku pasakyti, o kartoti tai, kas jau pasakyta – beprasmiška. O ir rašymo prasmė – ne monolitas, ji kinta su žmogumi. Kažkada užteko rašyti sau. Dabar norėčiau parašyti kažką kitiems, bet supranti, jog niekam tai neįdomu. Kodėl? Ogi visi nori būti išgirsti, visi nori, kad būtų pritarta jų nuomonei. Visi turi kažką pasakyti, visi nori būti suprasti. Taigi, visi yra rašytojai, tik parkerio ar klaviatūros nebarškina naktimis.

O kas, jeigu pradėsiu klausytis? Tiesą sakant, jau pradėjau. Ir žmonės man tiek daug kalba ir jie tokie įdomūs. Nebepasakoju aš, nes nebegaliu rašyti savęs. Rašyti tolygu pasakoti t.y. primyktinai save investuoti komunikacijos forma į kitus. Tai savanaudiškas dalykas, o savanaudiškumas šiaip ar taip yra gerai, jis lyg variklis siekti kažkokių svajonių, ambicijų ir pan. Nebeturiu motoro – sugedo. Nieko. Ak, tiesa... aš dabar rašau... Bet nebėra jokio santykio, nes viską, ką čia ir beperskaitysite, viskas bus tuščia iš mano pusės. Jūs to nejausite, nes prasmę susikuriate patys sau, o ne prasmė sukuria jūs. Taip, filosofiniai paistalai, bet be jų jau niekur nebeįmanoma.

Kai noriu mirti – einu į prekybos centrą. Ten niekada nesinori mirti. Tos kalbos, tie dirbtini įrašai, tos spalvingos manipuliacijomis persisunkusios reklamos... pamiršti savo nuostatas ir pyktį. Imi tikėti, kad gyvenimas nors per nago juodymą yra gražus. Bet tai taip juokinga. Motoras sugriuvęs, o laikas eina į priekį, tolygų masturbuoti vietoj pimpalo pirštą. Tikriausiai tai totali laisvė. Sunki ji. Žmogus gali laisvai su raktu kambaryje pragyventi visą gyvenimą. Bet duokit žmogui gyventi užrakintam be rakto. Placebas yra didžiausia panacėja.

Ir visgi... nekenčiu rašymo. Pasmerkiau. Nusivyliau. Dar Vincas Krėvė savo „Dangaus ir žemės sūnuose“ kalbėjo Jehudos balsu, jog nusivylimas yra didžiausia gyvenimo ir žmogaus pragaištis. Tu gali keikti, būti piktas, abejoti, peikti, šmeižti ir net žudyti, bet jei esi nusivylęs – viskas, tada esi žlugęs. Rašymas yra neviltis. Geriau nerašyti, jei gali nerašyti... Parašiau ir pats negaliu patikėti, jog kad ir kaip niekinčiau rašymą, vis tiek čia ir dabar rašau. Tikriausiai man su galva negerai. Tik tokie kaip aš ir tegali būti didžiausiomis padugnėmis šioje Žemėje, kurie vieną sako, o kitą daro.

Jūsų Maištinga Siela

7 milijardai žmonių - gal jau užteks?

Sveiki,

Mūsų žemėje – 7 milijardai. O kas toliau? O toliau nieko. O toliau ir toliau gims kas sekundę po du žmonių vaikus. O kas toliau? O toliau nieko. Gal jau 7 milijardų užteks pagaliau sunaikinti kapitalizmą, susprogdinti visus bankus, sistemą, išjungti atomines, sulaikyti demografinį sprogimą. Gal 7 milijardai yra riba, kai nebaisu žmonėms sakyti tiesą, ne gėda būti lygiems, o ne geresniems, gal jau nebereikia kirsti miškų, pumpuoti naftos, kurti virusus tam, kad pasidaryti „bizniuką“. Gal 7 milijardai ta riba, kada užteks nuodyti žmogų... Kai pagalvoji, 7 milijardai siejasi su tuo žodžiu UŽTEKS. Bet... Ne, nesakysiu, pagyvensim ir pamatysim.

Jūsų maištinga Siela

Nuotraukos mums pasakoja istoriją

Sveiki visi,

Pabudau ryte kažkieno bute. Langas buvo aklinai baltas, dvokė agurkais, degtine, gira, be garso ėjo televizorius. Jokio mėlyno dangaus. Tik balzgana dulksna. Ir kažkodėl įsistebeilijau į nuotrauką ant sienos. Joje – kažkokia vaikino nuotrauka, daryta Pilies gatvėje. Kiek nuotraukai metų? Staiga pajuntu, lyg pats savo noru perveriu savo paties vyzdį ir milisekunde esu ten, fotoaparato sprigtelėjime, kada pagaunu vaikino atvaizdą ir tai, kas jį supą. Jis iškvėpia ir lūpų kampučiuose vos vos girdimas garsas, kurį sukuria burnoje esančios seilės ir besiskleidžiančios šypsenos. Antrame plane – gatvės praeivis, vos pasukęs galvą, žiūri, ar papuls į kadrą.

Kas šioje nuotraukoje? Nesuprantu. Ar tai aš? Laikas? Jausmas? Svetimumas? Kažkieno prisiminimai? Nežinau. Bet ar tai svarbu – žiūrėti į nuotrauką ir būti ten, kur ji buvo daryta? Kitaip sakant, būti pačia nuotrauka. Nežinau.

Kokia nesąmonė. Nieko nebežinau. O kad nieko nebežinau, dar didesnė nesąmonė, nes tai teikia vilties, jog kažkada žinojau. O jei ir žinojau, tai dabar jau pamiršau.

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. spalio 28 d., penktadienis

Mintys iš Jono tualeto: Irena Degutienė virkdo Lietuvą

Sveiki visi,

Šiandien Jonas, privalgęs daug šaldytų agrastų, sugalvojo, kad pats laikas nueiti į tupyklą. Ups, t.y. į tualetą. Juk geriausios mintys būtent ir kyla reikalingiausiame žmonijos išradime – vienutėje, kur karaliai pėsti vaikšto. Jonui pritrūko tualetinio popieriaus, todėl kai griebė vakarykštį „Lietuvos rytą“ ir šitaip tekinomis per koridorių į kitą bendrabučio galą, kur įkurta tupyklėlė. Ačiū Dievui, spėjo.

Taip ir būna, kai tie nelemti agrastai pradeda sukti vidurius. Tenka saugoti paskutinę apatinio trikotažo porą. Jonukas galėjo lengviau atsidusti, kai iš jo išėjo pirmoji banda rudų arklių. O dabar galima pasidomėti, ką gi rašo gerbiamasis „Lietuvos rytas“? Oigi Irutė Degutienė visai tautai pareiškė, kad visi tegu eina emigrantai „n***i“, nes ne va, ji niekaip negalinti suprasti, kaip durniai lietuviai nori gyventi geriau, palikdami mūsų kraštą. Irutė pilstė savo moralinius aruodus, tapšnojo apsimovusi sėklintojo pirštine ir tėškė, kad lietuviai neva išduodą savo kraštą už pinigą... Tik pamanykit, vargšas agrarinis primatas sugalvojo nebemylėti savo krašto ir gyventi geriau. Nežinau, tikriausiai Degutienė dabar savo reitingus tikrai „susifeilins“, nes prižarstė špakliaus į geresnio gyvenimo betrokštančią beveik benamio lietuvio širdį.

Suprask, anot Irutės Degutienės, išvažiavę lietuviai yra išdavikai, pašlemėkai ir tikri tėvynės priešai. Juk iš kur valdžia sems pinigą, kai visi išvažiuos? Juk meilę visada galima pamatuoti centais. Tai kad, p. Irena, žmonės bėga ne į geresnį gyvenimą, bet bėga į išsigelbėjimą t.y. nuo skurdo. Jonas pyktelėjo, kaip šita moteriškė gali dar atstovauti mūsų tautai? Tik duok kiaulei prie lovio prieiti, tai ji tuoj gebės suokti apie meilę tėvynei, apie žmogiškąsias vertybes, kai pačios skrandis prikištas mėsos ir bulvių. Jonukas staiga prisiminė istorijos pamokas ir 1944 – uosius metus, kada lietuviai tiesiog bėgo nuo komunistinės valdžios per Žaliąjį Koridorių į Vakarus, kuriuo pasitraukė tūkstančiai lietuvių. Dabar primatui lietuviui ne tik, kad meilė tėvynei nepadės, jo nesulaikys net Irutės Degutės paverkšlenimai apie perdėtus jausmus. Lietuva neegzistuoja, galvoja Jonukas ant šikynės, Lietuva tėra tik valstybė, o valstybė vagia iš savo vergų. Kodėl vergams ne į pažadėtąją žemę, kaip žydams iš Egipto? Juk Jonas galėtų būti jų Moze!

Jonas atplėšė Degutienės susirūpinusį veidą ir su juo pirmuoju nusivalė tai, ką turėjo nusivalyti. Argi ne keista, kad valdžia prie šūdo dera kaip du vandens lašai? Ne, nekeista, pagalvojo Jonas ir nuleido vandenį.

Jūsų Maištinga Siela

Mintys iš Jono tualeto: Kaip kankinti žmogų?

Sveiki visi,

Šįkart Jonas, sėdėdamas ant klozeto, galvojo, kaip skausmingiau nukankinti žmogų. Sunku, galvojo Jonas, tai daryti. Juk tai šėtoniškai sunkus darbas! Juk tai ne tas pats, kas nupjauti Telšiuose kieno nors galvą ir pamauti viešoje vietoje. Jonas trinktelėjo galvą į tualeto duris – mažoje kabinoje sėdint galima pasiekti visas keturias sienas galva – atradimas vertas Platono paminklo. Ir staiga šovė jam mintis!

Senovės Kinijoje, prisiminė Jonas, paleisdamas iš vidurių gniaužtų tai, ką turėjo paleisti, senovės Kinijoje žmones kankindavo bambuku. Bambukas per dieną gali užaugti net iki pusantro metro. Vargšą žmogelį nurengdavo, pasodindavo ant mažo bambuko auglio, o šis į išangę sau tyliai ir augdavo. Kokie žaginami skausmai turėjo kamuoti nelaimėlį. Vakarop bambukas peraugdavo kiaurai žmogų... Pelnytas kankinimas ar ne, bet Kinijoje kaip niekad tuo buvo rūpinamasi. Arba štai pririšdavo keturiomis prie žemės ant skruzdėlynų, skruzdės taip sugeldavo, ir nuėsdavo net mėsą, ką jau sakyti, kai įrėpliodavo į akis ir jas išgrauždavo. Ak, tie sentimentalūs kinai, ko tik jie neprigalvojo per savo egzistavimą...

Bet juk sėdėti ant klozeto, tai ne ant bambuko, pagalvojo Jonas, ir nuleido vandenį.

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. spalio 26 d., trečiadienis

Filmas: "Medis" / "The Tree"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Medis“, kai kurie šaltiniai į lietuvių kalbą verčia tiesiog novelės pavadinimu „Tėve mūsų, kuris esi medyje“ (The Tree) (2010 m.). Tenka sutikti, kad lietuviškas pavadinimas yra kur kas nutolęs nuo filmo centrinės ašies t.y. tėvo ale dvasia gyvenanti medyje. Filmo siužetas – tai šeimos susitaikymas su tėvo netektimi. Paprasčiau nebūna, tačiau susitaikymas ir yra didžioji tiek motinos, tiek vaikų drama. Sakyčiau, drama visai vykusiai nufilmuota, labai stipriai angažuota gamtos ir žmogaus paralelė. Ką jaučia gamta, šiuo atveju medis, kuris hiperboliškai personifikuotas, tą patį jaučia ir gyvieji t.y. žmonės.

Filmas nufilmuotas Australijoje, todėl ir jis atsiduoda Australijos gamta. Apskritai filmas šiek tiek siejasi su kitu filmu „Gyvenimo medis“, tačiau čia jis turi aiškiai ribotus simbolius, nepalieka beveik jokių neaiškių klausimų. Filmas ir siužetinė slinktis, man asmeniškai, buvo šiek tiek nuobodoka. Aišku, graži mintis, gražus ir įspūdingas medis, skaudi netekties ir susitaikymo problema, tačiau kažko man baisiai trūko, kažko buvo per daug. Turėčiau tai įvardyti, bet tai tikriausiai intuityvūs dalykai, kai geri ir neatsigeri iki galo, taip ir su šiuo filmu.

Jau kokį trečią kartą daviau šansą mane sužavėti prancūzų kilmės aktoriai Charlotte Gainsbourg, bet dievaži, tikriausiai ne mano aktorė. Kritikų vertinama dar nuo „Džeinės Eir“ laikų, tačiau kažkas man su šia aktore nenormalu. Nejaučiu nieko iš jos pačios. Taip, ji atseit natūrali, bet visi jos vaidmenys su kažkokiu keistu statiškumu, tarsi keistu sukaustytu ledu būtų atliekami. Pati interviu metu yra sakiusi, jog jos tikslas daugiau nei suvaidinti natūraliai, tačiau man jos vaidmenys visada lieka šaltos, neprijaukintos mįslės. 

Abejotina buvo ir vaikų psichologija. Na, gerai, tą mergaitę, kuri gynė medį kaip tėvo dvasios buveinę užskaitau, tačiau dialogai kai kurie siaubingi. Ypač tai, kada aštuonmetė mergaitė moko motina kaip reikia gyventi. Visiškai nejaučiau, jog personažas būtų vaikų motina, veikiau, ji kaip vyresnioji sesuo. Kažkaip tie baltapūkiai vaikiukai nedera prie Charlottes vaidmens. Man toks nesusikalbėjimas ir nenatūralūs dialogai. Šiaip filme trūksta ryškesnio kulminacijos taško, kaip iš dramos, aš visada reikalauju maksimaliausio užpildymo, nes tai vienas rimčiausių žanrų kine. Aišku, išlaikoma šiokia tokia mistika, paslapties dalelė, atskleidžiamas sentimentalumas per daiktus ir simbolius, o pačių veikėjų charakteriai taip pat nelieka statiški – moteriškė išsikapsto iš depresijos ir nuovargio, mergaitė susitaiko su nuverstu medžiu. Ar bereikia dar kažko? Gamtos sugretinimas su žmogumi ir peizažiniai intarpai – tai stipriausios filmo pusės. 

Filmą rekomenduoju atsargiai, nes tikrai jis ne visiems patiks. Tikriausiai subtilių dramų mėgėjams, bet ir tai negaliu pasakyti, kad filmas aukščiausios prabos, nors užmojis buvo gan didelis, o ir nemažai padaryta.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 6.6 

 

Jūsų Maištinga Siela