Filmas: "Dogvilis" / "Dogville"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais po seniai laukto filmo „Dogvilis“ (Dogville) (2003 m.). Po pasaulį sukrėtusio Lars von Trier filmo „Šokėja tamsoje“ (2000 m.), garsiausias danų kino režisierius į savo komanda pasikviečia australę Nocole Kidman ir nufilmuoja beveik 3 valandų trukmės įspūdingą kino filmą „Dogvilis“. Iš tikrųjų šį filmą ketinau pažiūrėti seniai, bet išsigandau, jog nepatiks. Matot, prieš keletą metų į rankas pirmiau papuolė šio filmo, kalbama, jog tai trilogija, antroji dalis „Manderlay“, kurį savo nuostabai pažiūrėjau pusvalandį ir kažkodėl nepatiko arba buvo nuotaika ne ta, ar šiaip kažkur pabėgau – nebepamenu. Tad ilgai teko laukti, kol atėjo „Dogvilio“ eilė, sakau, jei filmas nepatiks, tai bent atsigersiu puikiosios Nikole Kidman aukso eros filmo. Žinot, nenusivyliau nei filmu, nei pačia Nicole.

Filmas aiškiai pretenduoja į avangardą ir ryškų poelgių, pasekmių maratoną. Filmo erdvė – teatrinė, namai tuščiaviduriai, tapę tik simboliais. Ką tai byloja? Byloja apie trapų žmogaus pasaulį, apie prigimtį, atsidavimą ir žmogaus silpnybes. Kai žmogus tampa silpnas, kai jis prisileidžia kitą žmogų, šis iškart gali tapti žiauriausiu žudiku, nes jis suvokia, ko jam gyvenime trūksta. Filmo pabaigoje kaip tik ir akcentuojamas žmonių silpnumas, kuris verčia nepripažinti savo nuodėmingumą ir tas neigimas kelią žiaurastį, jis šiepia dantis ir ima kandžioti Greisę (pagr. veikėją) nelyginant šuo.

Filmas ganėtinai žiaurus, nors jo laiko trukmė vieneri metai, tačiau to pakanka, kad visi herojai per Greisės dvasinę prizmę nukeliautų visus spalvingus žmogaus prigimties, socialinius ir psichologinius koloritus. Daug simbolikos, įdomus avangardas, kreida piešti namukai ir teatrališkas mūsų gyvenimas – noras įtikti, patikti, pabėgti nuo savęs ir įtikėti žmogaus gerumu, aplenkiant savo jau įgytą patirtį. Kodėl Greisė viską sunaikina savo kelyje, man iš pradžių buvo šokas, juk šitaip prieš kelias minutes porino apie tai, kad šie žmonės silpni, lyg juos pateisindama ir staiga reikėjo nušvisti simboliniam mėnuliui, kad ji pamatytų tuos žmones visai kitokius. Ar ne per greita reakcija, pone, Treir‘ai? Galbūt ir pateikėt, nes tai kelia disputo mūšį – kas, kodėl taip, kodėl ne kitaip.  

Puikus Nicolės Kidman vaidmuo, nes kiek žinojau, jai reikėjo priimti netradiciškai mažesnį honorarą, kad tik galėtų nusifilmuoti šiame filme, o „Kanuose“ šis filmas buvo laikomas vienas iš 2003 metų favoritų laimėti pagrindinę aukso šakelę. Nicole Kidman turėjo filmuotis ir kitose trilogijos dalyse, kurios turėjo pratęsti pasakojimą, tačiau aktorė atsisakė bendradarbiauti su režisieriumi, nors abu darbdaviai aiškino, kad visa tai dėl to, kad abu turi neišjudinamus grafikus ir planus, tačiau Trier‘as prasitarė, kad Kidman ant jo supyko ir ši tyčia nebekelia jam telefono ragelio.

Man asmeniškai Trier‘o filmai nesulyginamai skirtingi. Vat, naujausias darbas „Melancholija“, kuris man paliko nemenką dvasinį įspūdį, totaliai skiriasi tiek dvasinėmis plotmėmis, tiek raiška nuo „Dogvilio“, „Šokėjos tamsoje“, gal tik „Antikristus“ lieka toks savotiškas tarpininkas, nes režisierius 2006 – 2007 metais sirgo depresija ir gydėsi Kopenhagoje, spaudai jis teigė, jog jautėsi itin tuščias, išsisėmęs. Po depresijos matome ryškų skirtumą, kas buvo kuriama iki lūžio ir po jo. Man asmeniškai įdomios abi pusės, o „Dogvilis“ be jokios abejonės yra vienas įsimintiniausių Trier‘o darbų ir Nikolės Kidman vaidmenų.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela