Sveiki visi,
Šįkart noriu pristatyti kino filmą, kuris atėjo į šių
metų „Kino pavasaris 2012“ festivalį ir laikomas vienas iš žiūrimiausių
favoritų – tai „Tikri pojūčiai“ (Perfect Sense) (2011 m.), kai kur filmas
verčiamas tiesiog „Tobulas jausmas“, pastarasis vertimas, mano galva, kur kas
geresnis, bet „Kino pavasaris“ kažkodėl nusprendė diktuoti savo vertimo bumą.
Šiaip bijojau žiūrėti šį filmą, nes Eva Green, kurią
neseniai mačiau filme „Gimda“ sukėlė tokius keistai niūrius ir šiltai šaltus
jausmus, jeigu būtų galima taip išsireikšti. „Gimdos“ atmosfera, maniau, kad
dalinai persikels ir į šį filmą, nes aktorė mėgsta rinktis keistus vaidmenis su
keistomis istorijomis, bet šis filmas pasirodė šiek tiek šiltesnis, kad ir
pasakojantis apokalipsinę žmonijos istoriją, kaip dalinai ir „Gimda“, tačiau
čia pajutau daugiau šilumos, pozityvumo, nei pačioje „Gimdoje“.
Smagu čia sutikti talentingą britų aktorių Ewan McGregor,
„Mulen Rouge“ žvaigždutę ir kitų gerų filmų aktorių. Iš esmės filmas manęs
kažkuo itin nenustebino – meilės istorija, kurią gaubia žmonija beprarandanti
pojūčius. Iš pradžių uoslė, po to skonis, po to klausa, rega ir filmo pabaigoje
telieka tik lytėjimas, vienas kito būvimas ir supratimas. Tikriausiai filmui
jau nebepavyktų užfiksuoti, kas dedasi praradus paskutinį žmogaus pojūtį, nes
tai tikriausiai lieka už kadro, būtent paskutinis kadras mane labiausiai ir
sujaudino, kad net norėjosi kažką apsikabinti šalia, nes bijojau, kad
nebegirdintis, nebematantis, nebeužuodžiantis, nebejaučiantis skonio nieko
nebeturėsiu ir nieko nebesutiksiu. Bandau vis įsivaizduoti ir įsivaizduoti,
koks tada žmonijos bendras gyvenimas liktų, jeigu beliktų tik lytėjimas?
Sunkiai įsivaizduojamas.
Iš esmės filmo idėja ir efektas labai sveikintini,
kadangi jie nuteikia labai pozityviai ir darniai vertinti ir džiaugtis
gyvenimu, mėgautis juo ir mėgautis buvimu, nes kiekviena diena ir patirtas
pojūtis, jausmas yra kaip stebuklas – aiški ir paprasta tiesa nuo senų senovės,
sakytum, banaliau ir negali būti, bet tai, ką perteikia kadrai, praradimai ir
kiti dalykai, keista, bet žmones dar labiau suriša, o ne atskiria, atvirkščiai,
nei buvo vaizduojame J. Samarago romano ekranizacijoje „Aklumas“, kuriame
apanka visas pasaulis ir visi sužvėrėja. Manau, tai puikus, geras filmas ne tik
kino gurmanams, bet ir šiaip kaip didaktinė medžiaga depresijos sergantiems
žmonėms, kurie nori mirti, išnykti. Reikia tik atsidurti ant tam tikros ribos,
kad suprastum, kaip iš tikrųjų myli ir vertini gyvenimą ir jame esančius žmones,
nors galbūt jų ir nepažįsti.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 55/100
Kritikų vidurkis: 55/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
sudomino,noreciau perziureti
AtsakytiPanaikintilabai įdomus filmas! Tikrai siūlyčiau pažiūrėti!
AtsakytiPanaikinti