Filmas: "Kalas amžinai" / "Marija Kalas" / "Callas Forever"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Marija Kalas“, kai kur verčiamas „Kalas amžinai“ (Callas Forever) (2002), kuri 2010 metais buvo rodoma ir „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Marija Kalas“. Nors iš kino kritikų filmas nesulaukė gerų vertinimų, tačiau kino žiūrovams visgi filmas paliko neblogą įspūdį. Iš pradžių ilgai dvejojau, ar žiūrėti filmą, kuriame nėra atkurta tikroji Marija Kalos, o siužetas sukurtas iš fikcijos, apie jos bandymą prieš mirtį susigrąžinti didžiąją sceną, bet po ilgų dvejonių visgi nusprendžiau pažiūrėti ir... nepasigailėjau.

Nors iš pradžių filmas rutuliojosi sunkokai, Jeremy Irons‘as čia vaidino homoseksualą, kuris blaškosi tarp savo asmeninio gyvenimo ir noro prikelti savo kolegę Mariją Kalas antram gyvenimui, kuri baigia užsidariusi nuo pasaulio merdėti depresijos liūne. Ilgai įkalbinėjama galiausiai Kalas ryžtasi „Karmen“ projektui, tačiau čia prasideda didžioji kova tarp tikrojo dainavimo ir fonogramos – kas yra balsas ir talentas, ar teisinga apgaudinėti žmones senesniais įrašais? Marija Kalas vėl pajunta kūrybingumą, tačiau net ji supranta, kad tikrasis balsas jau prarastas ir jo prikelti nepavyks... Dideli dvasiniai išgyvenimai susiję ne tik su prarasto balso smūgiu, bet ir atėjusios senatvės susitaikymu – žmonės sensta ir jie išeina iš savo „geriausių formų“. Tai gan lėtas filmas, bet toli gražu ne sausas, pilnas noro ir troškimų įžiebti aistros gyvenimui, prisiminti jaunystę, bet šalia nuolat eina depresyvios spalvos, nostalgija ir praradimų skauduliai.

Manau, kad tai vykęs filmas, ir nesuprantu, kodėl kritikai „čiuožė“ ant šio kūrinio. Manau, kad per fikciją pavyko užčiuopti tiek Marijos Kalos gyvybingumą, gležnumą, didybę ir eleganciją – tam visai nereikėjo atkartoti Marijos Kalas biografinių žingsnių – gal dėl to ir rūstinosi kritikai, nežinau. Aišku, šio filmo pažiba tikrai nėra J. Irons, nors ir jis geras, visa energetika ir išraiška buvo sutelkta į Marijos Kalas aktorę Fanny Ardant, kurią puikiai prisimenu iš puikaus Ozon‘o miuziklo „Aštuonios moterys“. Tiesą sakant, per visą filmą negalėjau nuleisti nuo jos akių ir tik po filmo suvokiau, jog aktorė tiesiog buvo nepakartojama tiek jausmingumu, tiek puikiais „banguoto charakterio“ šuoliais. Filmas gan graudokas, nes bėga laikas, dūžta likimai, negalima pakartoti to, kas jau seniai praėjo, todėl gaila, kad tikros legendos turi pasitraukti iš scenos. Visos liaupsės ir pagyros puikiajai Fanny Ardent, kuri ištempė visą filmą – tai tikrai nuostabus ir įtikinamas vaidmuo.

Filmas patiko taip pat, gal šedevru nepavadinčiau, bet buvo įdomus ir atskleidžiantis Marijos Kalas charakterio interpretacijas. Žavi juosta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela