Sveiki, knygų skaitytojai,
Šįkart tęsiu pradėtą skaityti Rimvydo Stankevičiaus „trilogiją“, kurią
sudaro trys rinkiniai: Laužiu antspaudą
(2008), Patys paprasčiausi burtažodžiai
(2010), Ryšys su vadaviete (2012).
Tiek minčių buvo šįkart skaitant Patys
paprasčiausi burtažodžiai, bet vos užverčiau rinkinį, visos mintys tiesiog
susmego kaip vanduo į dykumos smėlį. Ir lietaus, kaip sakant, lyg nebūta.
Visgi Patys paprasčiausi burtažodžiai
man patiko labiau. Gal emociniu skaidresniu ir žaismingesniu fonu, gal dėl to,
kad pritarčiau Aido Marčėno pasakymui, kad Laužiu
antspaudą buvo gotika, o šis rinkinys jau puošnusis barokas. Ir iš tikrųjų
šiame rinkinyje pajutau pragiedrėjimą, lyg kas būtų išvaikęs debesis ir R.
Stankevičiui atnešę degtinės, alaus ar dar kokio gėrimo, kuris ištaršė tas
tamsumas, kurios rūgo ankstesniame rinkinyje. Nesakau, kad tos tamsumos buvo
neskanios, priešingai - gilios egzistencinės koncentracija, kuri vietomis kėlė
tikrus šiurpuliukus.
Patys paprasčiausi burtažodžiai atrodo labiau konstruoti tiek idėjine, tiek rinkinio
struktūrine prasme, bet toli gražu neatrodo, kad autorius dėl pasirinktos
savotiškos architektonikos subliūkštų ar jaustųsi suvaržytas. Ne, Patys paprasčiausi burtažodžiai, kurie
dar vadinami poetinėmis apeigomis (čia tikriausiai dėl įmantrumo), leido poetui
surasti kertelę, kur žodžiai patys pritrauktų jėgą, energiją, magiją. Šįkart
mes mokomės skaičiuoti kartu su poetais (vėl pilna dedikacijų!), keliaujame po
skulptūras ir jų epochas ir, žinoma, vėl jaučiamas poeto ryšys su savo gimine,
šaknimis, kur kartais pro blyškų šmaikštumą tapomas senelio portretas, kuris
nusagstomas baltiškojo archetipinio prado turinčiais mistiniais prieskoniais.
Bene vienas smagiausių eilėraščių mane susirado beveik rinkinio viduryje,
kai mokiausi iš Stankevičiaus skaičiuoti iki dvylikos. Įsivaizduokite, prie
stalo, kuri yra akivaizdi Paskutinės
vakarienės pompastiška aliuzija, išmoningai transformuoja šiuolaikinius
lietuvių poetus: Ališauskas, Parulskis, Geda, Bložė ir kt. Tikriausiai nereikia
nė sakyti, kuris iš tų dvylikos „apaštalų“ yra Judas...
Kaip ir ant pirmojo viršelio, tiek ant šio, tik šįkart ryškiau, kartojasi
kauliuko šešiakė briauna, kuri nusikels ir į Ryšys su vadaviete. Apskritai galiu pasakyti, kad šis simbolis
nebereikšmis ir neatsitiktinis, bet apie jį pamąstysiu skaitydamas paskutinįjį
rinkinį. O šiaip džiaugiausi šios knygos struktūra, įdomiomis
transformacijomis, kurios transformuoja ne tik asmeninę R. Stankevičiaus kintančią
poeziją, bet ir suranda mūsų tautosakai, juk burtai ir užkalbėjimai yra mūsų
smulkiosios tautosakos dalis, naują formą, prikelia ją ir nebanaliai pateikia
ant stalo. Šioji forma dar ir ne tik formą, bet ir intelektuali, skani, nešanti
egzistencinę žinią bei nuojautas.
Tiek šįkart trumpai apie Rimvydo Stankevičiaus Pačius paprasčiausius burtažodžius.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą