Sveiki, knygų skaitytojai,
Paskutiniu metu esu užsibrėžęs tikslą perskaityti neoficialią Rimvydo
Stankevičiau poezijos trilogiją: Laužiu
antspaudą (2008); Patys paprasčiausi
burtažodžiai (2010); Ryšys su
vadaviete (2012). Kas antri metai pasirodantys rinkiniai turi bendra dvasinį
temų ir nuojautų lauką, todėl daugelis šias knygas vadina viena kitos tąsa,
kitaip sakant, trilogija.
Su Rimvydo Stankevičiaus kūryba beveik neturėjau niekada jokių sąsajų. Taip,
tekdavo kur nors girdėti jo paties skaitomų eilėraščių ar kalbant apie jo
kūrybą, tačiau nebuvo taip, kad griebčiau ir skaityčiau. Ne, bet norėjosi. Kažkaip
per penkerius metus jaučiu, kad ima pamažu net susiformuoti tam tikras Rimvydo
Stankevičiaus statusas kaip naujas lietuvių poezijos atskaitos taškas - Stankevičius yra labai gerai. Tą pajutau
apskritai iš recenzentų, kurie kalba apie kitas knygas vis brūkšteldami į
kontekstą Rimvydo pavardę kaip potekstę, kad kažkas bando jį kopijuoti, kad
bando rašyti kaip Stankevičius ir t. t., ir pan.
Žodžiu, kad ir kaip ten bebūtų, nutariau, kad išaušo kaip tik toji diena,
kada iš bibliotekos reikia parsitemti visą šią „trilogiją“ ir pačiam nuodugniau
susipažinti. Pradėjau nuo pirmosios dalies, kitaip sakant, ketvirtosios R.
Stankevičiaus knygos, kurią išleido Lietuvos
rašytojų sąjunga 2008 m., pavadinimu Laužiu
antspaudą. Na, išties, pavadinimas gal kiek turintis brutalumo, kažkokį numatomą
virsmą, netgi maištininko dvasios. Tik pabaigęs rinkinį žvilgtelėjau į vieną iš
recenzijų ir supratau, jog tai tikrai dvasinis, kūrybinis lūžis. Sulūžo R.
Stankevičius, kitaip sakant, prisikėlė ir užbrėžė rimtą brūkšnį tarp dabarties
ir ankstesnės savo kūrybos, paskelbdamas karą arba paliaubas - jau kaip supras
skaitytojai.
Laužiu antspaudą nebuvo itin lengva skaityti. Prisipažinsiu, kai kurių
eilėraščių nesupratau, arba užsisvajojęs pamesdavau mintį ir tiesiog nebesivargindavau
grįžti atgal ir skaityti iš naujo. Nesu tas poezijos skaitovas, kuris mėgsta
obliuoti eilėraštį, kol nebelieka šiurkštumo arba sėdėti ir laužyti galvą, ką
čia dabar Stankevičius norėjo pasakyti. Ką norėjo, tą, sakykim, supratau, jeigu
daugiau neduota, tai neprivalgius neprilaižysi. O eilių radau visokių - ir
labai patikusių ir tokių, kurie praplaukė kaip ledkalniai ir manęs drungno net
nepalietė.
Galiu daugiau pakalbėti apie bendrą rinkinio audinį, kuris mane maloniai
nustebino, teikė pasigėrėjimo. Rimvydas Stankevičius eilėmis kalba apie
egzistencinį žmogaus būvį, kitaip sakant, gyvenimą, priartėjusį prie mirties. Nors
rinkinys gali pasirodyti „tarp gyvenimo ir mirties“ ir tokių būsenų, būklių
nusakančios leksikos labai daug - katarsis,
malda, koma, sapnas, amnezija, Valhala ir t. t. Vis kažkokie žmogaus
sąmoningumo paribiai, pąsamonės atsivėrimo ribos, tarsi tuoj ištiks tikras
regėjimas, atsivers tiesa, visa tai nusakyta sumistinta kasdienybe be didesnės
mitologizacijos ar sodrių aliuzijų į kultūrologinius niuansus. Stankevičiui
reikia akmens, vėjo, paukščio ir pūgos, ir jis jums sukurs keistai malonų egzistencinio
trapumo jauseną, kalbės jums apie dvasios ilgesį, kalbės daiktais, bet aplenkdamas
buitiškumą, kalbės apie jausmą, atsisakydamas sentimentalumo. Įžvelgiau esant
neoromantinių aspektų, bet Stankevičius jau įsirašė savo vardą į lietuvių
poezijos istoriją, sukurdamas savitą eilėraščio vibraciją.
Skaitydamas tuos eilėraščius, kuriuose kalbama apie maldą, lyg ir senolė
švysčioja, mokindama lyrinį subjektą poterių... Velniai rautų, panašiai kūrė
pats Vytautas Mačernis, pagalvojau, tik Stankevičius atrado savo būties
formulę, išplėtodamas savaip Vytauto Mačernio poezijos temas. Netgi sąmoningai garsiai
skaičiau kai kuriuos eilėraščius bandydamas pagauti neoromantikams būdingą
skambumą, bet Stankevičiaus eilutės dužo, nepasidavė, nors kai kurios savaime
liejosi aliteracijomis ir asonansais viena prie kitos, čia pat papildydamos ir
suteikdamos tik akimirkai tobulos harmonijos, o vėliau, žiūrėkit, ir vėl išyra
į suprozintą kalbėjimą, todėl kartais atrodė, kad kai kurie eilėraščiai įgyja
savirefleksinės maldos kalbėjimo procesą.
Aptikau labai daug gražių poetinių palyginimų, dvasinių būties esminių
užčiuopimų, o prologas iš vis tapo kaip koks neformalus pasiteisinimas, šiek
tiek panašus į Hamletą, nors ir užsimenama apie vietą, kurioje nebuvo Dantė. Daugelis
eilėraščių yra tarsi mirštančio arba jau mirusiojo rankos čiupinėjimas, bandant
įminti gyvenimo ir mirties paslaptį. Rinkinys tiesiog pulsuoja mirties nuojauta,
netgi nemažai dedikacijų jau mirusiems: Sauliui Mykolaičiui, Gintarui
Beresnevičiui... Šie eilėraščiai ypač sugėlė širdį. Nors daug apie mirtį,
tačiau čia pat subtiliai flirtuojama su Dievu, kai kada Dievas sudaiktinamas
arba jaučiamas kaip dvasinis būvis, o kai kada sąmoningai su juo polemizuojama,
prisimenant, tik parketas ir Dievas...
Ką gi, neišsiplėtosiu, nes dar liko du rinkiniai. Pajutau Rimvydo
Stankevičiau kūrybos koloritą, energiją, slėpinį ir seksime, žiūrėsime, kaip
jis keisis rinkinyje Patys paprasčiausi
burtažodžiai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą