Danutė
Kalinauskaitė „Niekada nežinai“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2008.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Niekada
nežinai, kokia knyga ateis į rankas ir kaip ji pakeis tave, tavo požiūrį į
knygas, skaitymą ir netgi tavo paties gyvenimą. Danutė Kalinauskaitė su savo
novelių rinkiniu Niekada nežinai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tiesiog
nesitikėjau, kad įsibėgėjus rudeniui galėsiu atsikvėpti ir pasakyti, kad
perskaičiau tikrai puikią knygą. Žinote, taip ir buvo, kai užverčiau pabaigtą skaityti
knygą. Žvilgsnis susirado langą ir ilgai spoksojau į niūrų vaizdą, nors
nežinau, kas tą akimirką dėjosi už lango, bet tiesiog žiūrėjau kiaurai, tarsi
anapus rūko, plaukė gausybė žodžių iš novelių. Begalės minčių sukėlusi knyga
tikrai bus viena geriausių šiemet perskaitytų iš lietuvių autorių kūrinių ir
sakau tai be jokio pataikavimo.
Novelių
rinkinį sudaro devynios novelės. Derėtų paminėti, kad pirmoji pavadinimu Namo 2003 metais gavo Vaičiulaičio
literatūrinę premiją. Po to šie kūrinėliai pakaitomis vis rodėsi spaudoje, o,
surinkus juos į pluoštą, 2008 metais išėjo kaip rinkinys Niekada nežinai. 16 metų atotrūkis nuo Danutės Kalinauskaitės
pirmosios knygos pasirodymo. Dabar suabejojau, ar kada nors besulauksime
trečiosios, nes šioji, rodos, buvo parašyta ne iš noro rašyti, bet iš
egzistencinės būtinybės. Novelės daugiau ar mažiau gaubia praradimų ilgas
šleifas, autobiografiškumas, jos kai kam gali pasirodyti graudžiai niūrios,
pernelyg pilkos emocijomis, skaudžios, bet man tokia literatūra turi
aukščiausią karatą.
Žinote,
skaičiau, ir mintimis perbėgau kitos lietuvių rašytojos bibliografiją. Ji man
pasirodė be galo artima tiek savo stiliaus raiška, tiek probleminiu temų lauku.
Žinoma, tai yra trumpųjų sakinių meistrė Vanda Juknaitė, kuri tikriausiai
sintaksiškai ir akmenį pravirkdytų. Tai yra toji rašytoja, kuri ne tik žodžio
neieško kišenėje, bet ir nesivargina rašyti tada, kol kūrinys nepasiprašo
išleidžiamas į pasaulį. Būtent su tokiomis intencijomis, manding, Kalinauskaitė
rašė ir šias noveles. Juose yra artimųjų praradimo leitmotyvo, kone kiekvienoje
novelėje rasite ligoninę, mirties laukimo epizodą, nykstančio pasaulio
nuojautas, refleksiją apie kintantį santykį su daiktais ir pasauliu. Daiktų
novelėse išties daug, jie kūriniuose ne tik vienas iš žmogaus egzistencinių
įprasminimo pagrindų, bet ir priemone papasakoti žmogaus, dažniausiai paties
naratoriaus dvasinę būseną, konkretų įvykį. Daiktai novelėse tampa sudvasinti,
funkcionuojantys ne tik kaip daiktai novelių veikėjams, bet ir bylojantys apie
atskirą gyvenimą, o man jie dar tapo ir teksto estetinėmis detalėmis.
Jaučiau,
kad autorė retkarčiais bėga nuo autobiografinių faktų, nors jos asmeniškai
nepažįstu, tačiau jutau, kaip ji mėto iš novelės į novelę pėdas, keisdama
aplinkybes, situacijas, veikėjus. Beveik visur išliko nepakitęs stilius ir
noras pratrūkti pačia banaliausia žodžių tirada, bet kiekviena novelė to
išengia, ji subtiliai eina plonu ledu ir impulsyviai atranda tą žodį, jį išmatuoja
energetiškai ir įsodiną į atitinkamą sakinio vietos vazonėlį. Nepaprastas
stilius, kuris atrodo ir žaismingas, ir išplėtotas, bet nė iš tolo nekvepia
daugžodžiavimu, netgi priešingai – žodis tausojamas, jis kvėpuoja sakiniuose,
atsiranda daugybe sakiniuose ir tarp jų loginių pauzių, kurie išplečia novelės
potekstes, o šios remiasi į esmingiausius žmogaus egzistencinius klausimus.
Akivaizdi vertybių skalė, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta lydi visas noveles, ši
ašis unikali, ji įleidžia Kalinauskaitę į literatūrą kaip savito subtilumo
unikalią autorę, todėl K. Navakas kitapus viršelio gal išties nė kiek neperdeda
sakydamas, kad Kalinauskaitė „viena pačių svarbiausių šiuolaikinių lietuvių
prozininkių.“
Rašytoja Danutė Kalinauskaitė.
Žinoma,
unikaliausia yra tai, kad Danutė Kalinauskaitė išplečia novelės žanrą apskritai
lietuvių literatūroje, suteikia jai naujų ypatybių, bruožų. Iki šiol turėjome
gana klasikinio tipo noveles, su Ivanauskaitės karta pabudo siurrealistinė
novelės banga, Bitė Vilimaitė atnešė miniatiūrinės novelės formą, o Kalinauskaitė
viena pirmųjų, o gal ir pirmoji, apjungė novelės ir esė žanrus į visumą – kodėl
mums čia nesugalvojus kokią kitą literatūrinį žanrą? Du viename, kaip tirpios
kavos pakelis, sakytume. Surasti tas konkrečias ribas tekste tarp novelės ir
esė gana keblu, jas reikia atidžiai tyrinėti. Žinoma, tokių apčiuopti galima
nemažai, bet jie vienas kitą papildo, persilieja, susilieja labai gražiai ir
harmoningai, kad tiesiog nebeseki, kur ta takoskyra tarp šių žanrų pasireiškia.
Ši žanrų koreliacija kartojasi iš novelės į novelę, bet vėlgi, pvz., novelė Kalėdos su svetimu man pasirodė „švari“
novelė, be priemaišų, netgi savo pasakojimo požiūriu turinti siurrelististinių
bruožų, tarsi S. Beckett Belaukiant Godo.
Žinoma,
viena įspūdingiausių novelių yra Namo
– pirmoji novelė ir šitoks emocinis smūgis skaitytojui. Kaip gražiai ir
tikroviškai, tarytum Tarkovskis, užfiksuoti visi tie kaimo namų padargai,
daikteliai, palangės, skudurai, kvapai, Tuzikas, tėvo emocijos, su intarpais
apie brolius, ligoninėje gulinčią mamą, praeitį... Visuma išties įspūdinga,
pasakojimo forma – moderni, o aktualijos – tiesiog stulbinamai, kaip sakant, į
dešimtuką. Kol kas dar neperskaičiau lietuvių literatūroje taip taikliai ir
įdomiai parašytą apie demografinį lietuvių sklidimą po pasaulį ir kaimiškos
kultūros, apskritai kaip namų ir savo identiteto pokytį (praradimą? susitaikymą?)
kaip Kalinauskaitės novelėse. Žavu ir tai, kad novelėse švysteli labai saikingas
humoras, autorė nepiktnaudžiauja ir nesigriebia humoro tuščios terbos, kad
prisidengtų nuo realybės sunkio. Cinizmo, ironijos, saviironijos šiuolaikinėje
lietuvių literatūroje tiesiog kaip srutų iki kaklo, gal dėl to paskutiniu metu
it velnias kryžių apeinu lentynas su Sigito Parulskio vardu.
Labai
įstrigo ir novelė Kartą Tunise, kuri
tapo bene pirmuoju mano įdomesniu motinos ir sūnaus (ne motinos ir dukros!)
santykių analize. Iš tikrųjų šitokių „vaizdelių“, jeigu taip būtų galima
pavadinti, aš lietuvių literatūroje labai pasigendu, ypač tokių išgrynintų,
nemitologinių, kaip Černiauskaitės, Juknaitės ir dabar jau Kalinauskaitės
kūryboje.
Žinoma,
novelės šiek tiek dvelkia autoterapine gaida – ji ateina iš esė žanro pusės,
bet čia pat viską lyg suvirintojas užlituoja izoliuota literatūriškesnė novelės
prigimtis. Išeina labai įdomus derinys, tarsi drugys, kuris nori išskirsti iš
uždaro stiklinio, tai suteikia novelių kontekste keistą plyštančio kokono, bet
niekaip nesuplyštančio, kvėpavimą.
Žinote,
taip nesinori, kad šiomis novelėmis Kalinauskaitė ir padėtų plunksną į stalčių,
visgi sunku patikėti, kad išsisunko visa kūrybinė esencija. Viename interviu
rašytoja prasitarė, kad vienas didžiausių jos įkvepėjo šaltinių yra A. Camus Svetimas. Ir netikėti jos žodžiais
neįmanoma, ta sudėtinga egzistencialistinė dvasia gyva Niekada nežinai novelėse, klūpant prie mirštančio žmogaus, ar
skrendant lėktuvu į Tunisą, juk šiaip ar taip, niekada nežinai, kas tave gali
ištikti už kampo.
Ir aš atsargiai, bet vis tiek
prakeikdama save už žodžius, kurie, kad ir patys jautriausi, supratingiausi,
tebus – nuotoliniai, paskiau, kad kai iš tavo gyvenimo dingsta artimas žmogus,
daug ko, net viso pasaulio, tenka mokytis iš naujo: vėjo lietaus, sniego,
šalčio, iltinių dantų, tamsos, tos – ypač, pusryčių ir vakarienių, telefonų ir
durų skambučių, pilvo skausmo, net nuospaudų batuose – visko, iš pradžių būna
nekas, bet ilgainiui... (p. 188-189). Nors knyga beveik
autoterapinė, „išgyventa iki kraujo“ paties autorės, bet visi tie, kurie nors
kažką kažkada gyvenime prarado, ši knyga sukrės iki širdies gelmių. Mane sukrėtė.
Ir ačiū už tai.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą