Sveiki,
Šiandien keista diena. Pirmasis ženklas tikriausiai buvo prie parduotuvės,
kai pastebėjau seniau čia dirbančią kasininkę. Jauną. Brunetę. Kokį septintą
mėnesį nėščia. Kitos kasininkės (dabartinės) stoviniavo prie jos ir džiaugėsi
jos nėštumu. Girdėjau kažką kalbant apie arbūzą, o gal lygino pilvą su arbūzu? Nesvarbu.
Pagalvojau, kaip gerai, kad nėštumais dar čia pat gatvėje džiaugiamasi. Nėštumas,
pasirodo nėra jokia problema. Netgi kasininkei.
Kitas ženklas buvo seniai begirdėtos draugės laiškas elektroniniame pašte.
Tiesiog nustebino, šliūkštelėjo prisiminimai apie patirtus nuotykius, keiktą ir
garbintą gyvenimą... Na, Jūs gi geriau žinote už mane kaip būna su senais
draugais, kurie abu laukia kažkodėl sulaukę kvapą, neskambina, nerašo, nesidomi,
o vieną dieną kažkuris pratrūksta kaip griaustinis iš giedro dangaus. Malonus griaustinis.
Trečias ženklas buvo telefono numerio keitimas. Keiti numerį, keiti ir
gyvenimą, bet... Rodos, niekas nesikeičia, esu iki malonės įklimpęs į
stabilumą, kad net sunku patikėti, jog visa tai sutvarko paprasčiausias ruduo,
darbai ir kasdieniniai procesai.
Buvau savaitgalį išbėgęs pafotografuoti miesto kampų. Galvojau: „Dieve
brangus, kaip aš myliu rudenį, koks jis tirštas, skanus, krintantis, kaip lapai
atmušą sugertą dienos šviesą, kaip mėlynuoja vakarai, kol sutemsta...“ Na,
tikrai, ir geresnio, stabilesnio ir malonesnio savęs keturiuose metų laikuose
nesutinku, kaip tik rudenį. Žinoma, man tai skamba itin keistai, nes deduosi
amžinas pavasario mylėtojas. Ir štai tau - tokia išdavystė vidury rudens!
Trys ženklai. Nieko pernelyg nenustebinantys. Nustebino tik pats suvokimas,
kad stabilumas yra tai, ko kartais labai reikia. Stabilumas ir yra ta permaina,
bet, kaip interviu metu mėgsta sakyti Kristina Sabaliauskaitė, nieko nėra pastovesnio
už laikinumą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą