"Metų knygos 2014" rinkimai: apžvalga, prognozės ir nuojautos

Sveiki,

Apie knygas galėčiau kalbėti ir kalbėti, bet dažniausiai tyliu. Kitą vertus, kodėl nepakalbėjus apie „Metų knygos 2014“ rinkimus. Beveik kaip kokie „Miss Lietuva 2014“ rinkimai, tačiau šįkart vertiname ne tik gražią poligrafiją, bet verčiau turinį. O kodėl negalima prognozuoti? Neseniai praėjusi „Nobelio premijos“ manija netgi sukėlė ginčus ir muštynes lažybų punktuose. H. Murakami ir vėl negavo „Nobelio“, kaip ir kasmet, nušluoja jam (gal labiau jo skaitytojams) iš panosės mažiau žinomi rašytojai. Tiesą sakant, ne tokie jau ir nežinomi, beveik visada turime išsivertę būsimus „nobelistus“ į lietuvių kalbą, ilgai trūnija lentynose, o kai įvertinimas paskelbiamas, tada jau griebiame skaityti. Kaip visada.

„Metų knygos“ rinkimai mano akys stebimi jau daugel metų. Mačiau jų evoliuciją, naujų kategorijų atsiradimus ir t. t. Šiemet būsiu aistringesnis skaitytojas pagal šį „privalomą“ sąrašą – na, ir kas, kad reklamiškai motyvuotą, bet geriau taip, negu niekaip. Komercijos, konkursų ir loterijų nesibaidau.

„Metų knygos“ rinkimų kategorijos yra keturios: vaikų, paauglių, suaugusiųjų proza ir poezija. Vaikų ir paauglių literatūra beveik nesidomiu, palieku tai paaugliams ir ekspertams. Mane didžioji aistra – suaugusiųjų proza, šiuolaikinė lietuvių literatūros šerdis, tegu poetai nesupyksta.

Jau surijau pernai Andriaus Tapino „Vilko valandą“ tapusią „Metų knygos“ karaliene, belieka kantriai laukti, kas iš šiųmečių kandidatų taps pačiu pačiausiu. Kol kas iš šios kategorijos esu skaitęs tik Jaroslavo Melniko „Maša, arba Postfašizmas“, kuris (kaip visada Melniko kūryboje) man paliko nevienareikšmiškas emocijas. Ar ji gali tapti „Metų knyga“? Šis rašytojas jau buvo atsidūręs rinkimuose, galiu tik prognozuoti, kad šansų iš šių penkių knygų jis šiek tiek turi, bet nemanau, kad laimės. Kodėl? Ogi todėl, kad lietuviai šiek tiek atšiaurūs filosofinei, neosimbolinei ir dar fantastiniai literatūrai. Vėlgi sau prieštarauju, nes pernykštė „Vilko valanda“ lyg ir panaikina šį stereotipą, bet Melniko fantastika visiškai kitokia, ji labiau intelektualinė ir toli nuo nuotykinės-pramoginės dvasios, kurią skleidžia Tapino kūrinys.

Deja, kitų kūrinių nesu skaitęs, bet jau kuris laikas domiuosi A. Žagrakalyte ir jos kūryba. Šis storas romanas labai jau krenta į akis – jauna autorė, paskutiniu metu daug spaudoje kalbanti ir net labai anksti skelbėsi rašanti romaną, kaip jau įprasta, nelietuvišku pavadinimu „Klara“. Norėtųsi žvilgtelėti į jos „Eigulio dukrą“. Ar ji gali laimėti? Manau, šansų turi, tačiau tikėtina, kad nelabai. Tiesiog sako nuojauta.

Paulina Pukytė. Neskaityta. Nematyta. Negirdėta. R. Rastauskas „Literatūroj ir mene“ jau prasitarė, kad jos knyga „Bedalis ir labdarys“ paliko itin gerą įspūdį. Negaliu atsilaikyti prieš tokius komentarus, nes iškart tirta rankos griebti ir perskaityti. Galbūt tai ir nutiks. Autorę esu jau matęs su „Netikru zuikiu“ paauglių knygų kategorijoje. Šįkart autorė žaidė žanrais – mačiau interviu ir baisiai sudomino. Ar ji gali laimėti? Velnias žino, bet nuojauta purto galvą – ne. Mažai žinomumo, komercijos, straipsnių apie knygą, kas balsuos, jei neskaitė šios knygos? Iš principo? Nemanau.

Rasa Aškinytė su knyga „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Palaukit, iš kur ši autorė atsirado? O žiūriu, „Vaga“ dar gyva ir nemirusi leidykla? Kaip tai? Ir dar leidžia lietuvių autorius? Kažkaip paskutiniu metu man ši leidykla „vos vos gyva“, bet savo kandidatę visgi surado, o kritikai ir komisija „prastūmė“. Neskaičiau, knygyne mačiau, patūrėjau rankose, kvepėjo, bet negaliu kalbėti apie tai, ko nežinau. Šansų gal ir turi, bet yra...

... Romualdas Granauskas. Senas veteranas, vilkas, paskutiniu metu leidžiantis kūrinius vieną po kito ir ne šiaip kokius, o rauna kaip reikalas visokiausias premijas. Romualdas Granauskas yra gerai, o jo knyga „Trečias gyvenimas“, nors kol kas neskaityta, bet manau, yra rimčiausias pretendentas tapti „Metų knygos“ karaliumi. Dabar – kodėl? Nes Granauskas „ant bangos“, jį visi perka, skaito – pats mačiau! Jis klasikas, yra mokyklinėse programose, jį skaito ir pagyvenusi karta, o ankstesnė knyga „Šventųjų gyvenimai“ buvo išrinkta meniškiausia knyga. Jį mėgsta kritikai ir kolegos kaip autorių ir, žinoma, „Lietuvos Rašytojų sąjungos“ leidykla, kuri turi nerašytą etiketę leidyklų gretose, kad bet kokio š**o nespausdina ir skaitytojams nepateikia, nors galima apie tai ir diskutuoti.

Kas liko už borto? Ogi Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Kur? Nėra. Matyt, komisijai atsibodo, o ir autorė nieko naujo nepateikia, ji tik tęsią pradėtą ciklą. Ir ko čia slėpti – būtų laimėjusi, todėl būtų nuobodu. Parulskio nėra, nes nieko neišleido, senas vilkas atkrenta. Ir net nežinau, kas čia dar galėjo į šiuos rinkimus patekti? Nustebino, kad nebuvo „prastumtas“ Rimvydo Stankevičiaus apvalantysis esė rinkinys „Betliejaus avytė“. Kulinarija? O My God, gal nereikia, kaip nereikia ir kelioninių knygų per Sacharas, Himalajus – kažkaip netinka jos šioje kategorijoje. Kaip ten sakoma? Geriau mažiau, bet kokybiškiau. Gal ir gerai. Užtat kad ir mažai, man skaitymo tikrai bus.

Poezijos kategorija vėlgi yra keista. Nesu didelis poezijos aistruolis. Paskaitau, žinoma. Visiškai nenustebau aptikęs Kęstučio Navako knygą „100 du“ – ką jis beparašo, viskas prastumiama į priekį. Net rankos dreba imant iš lentynos „Šiaurės Atėnus“, beveik galiu statyti lažybų, kad jis vėl bus kažką parašęs pirmajam puslapiui. Nesakau, kad tai blogai, bet Navakas ten, Navakas šen... Nepasakyčiau, kad jį itin skaitytų liaudis, nekalbu apie kolegas iš periodinės spaudos ir pačius kritikus. Tiesiog. O gal Navako niekada nebus per daug? Kad ir kaip ten bebūtų, manau, jis yra realiausias pretendentas laimėti šioje kategorijoje.

Giedrė Kazlauskaitė su „Meninos“ rinkiniu. Kažkada stypsodamas per lietų knygyne skaičiau „Heterų dainas“. Na, patiko. Ta moteriškas įtartina erotika ir „visa kita“. Šios nevarčiau, bet traukia mane. Nenuostabu, kad pateko į šį „Miss“ konkursą, bet visai nenustebčiau, kad ir laimėtų ne vien dėl poezijos, o dar ir dėl to, kad yra viena dailiosios lyties atstovių tarp poetų. Poetas, kiek suvokiu, apskritai labai vyriška, liežuvis neapsiverčia sakyti, profesija.

Mindaugas Nastaravičius „Mo“. Neskaitytas ir nedominantis autorius. Tiesiog dar neatrastas, neįkritęs į rankas. Na, ką padarysi? Ogi belieka laukti. Gal įkris. Tą patį sakau be sąžinės graužaties ir apie Antaną Gailiaus „Penkiapėdžio sugrįžimas“ – itin nepatogus liežuviui pavadinimas, bet gal atneš sėkmę. Na ir Vytautas Stankus „Iš veidrodžio, už“. Va, šito autoriaus rinkinuką kažkodėl norėčiau paskaityti, nors ir perskaičiau vieną žlugdančią recenziją, bet ištraukos man vis tiek patiko. Gal pasigedau probleminio lauko, bet kas sakė, kad poezijoje jis turi būti? Ar neužtenka kartais vien tik žodžių kaip balzamo akims, ausims ir sielai?

P. S. Daugiau apie „Metų knygos“ rinkimus ir kaip balsuoti, galite sužinoti apsilankę Paspaudę ČIA.

Jūsų Maištinga Siela