Knyga: Banana Yoshimoto "Virtuvė"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Su japonų literatūra tikriausiai yra susidūręs kiekvienas aistringesnis knygų skaitytojas. Ir kitaip negalėtų būti, kai į lietuvių kalbą turime išverstą didžiulį kiekį Haruki Marukami kūrybos ir su ne kartą pakartotu tiražu. Leidykla Alma littera šiemet suteikė dar vieną progą žvilgtelėti į unikalią japonų literatūrą, kuri yra šiek tiek izoliuota, turinti savo gilias tradicijas, savitą evoliuciją, bet per paskutinį XX a. antrąją pusę vyko tam tikras išsilaisvinimas, kurį nulėmė Vakarų kultūra, jos literatūra.

Banana Yoshimoto (Banana Jošimoto) 1988 metais debiutuoja Japonijoje su romanu Virtuvė, kuri tampa Japonijos literatūros padangėse kultine knygą. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad leidykla pasirūpino, jog prie romano būtų pridėtas straipsnis, nupasakojantis Japonijos literatūros kontekstą. Šį straipsnį parašė Aušra Lapinskienė. Nors straipsnis vos dviejų puslapių, bet jis labai padeda susigaudyti skaitytojui apie Virtuvės unikalumą, kuris galbūt nelabai būtų suvokiamas perskaičius tik kūrinį, nes mums, lietuviams, tikrai mažai žinoma apie Azijos literatūros procesus. Galbūt, išėmus iš straipsnio kai kurias kūrinį demaskuojančias detales, šį straipsnį būtų galima spausdinti ne romano pabaigoje, bet priešingai – priekyje, kad skaitytojas jau iškart, pradėdamas skaityti Virtuvę turėtų šiokį tokį suvokimą apie kūrinio kontekstą.

Aš šį straipsnį perskaičiau tik įpusėjus romaną, nes pajutau, jog bus kur kas smagiau skaityti, suvokus kultūrinį kontekstą ir šį bei tą apie pačią autorę. Ir iš tikrųjų, perskaičius A. Lapinskienės straipsnį, žvilgsnis į knygą tapo kitoks.

Pati istorija, žvelgiant vakariečio akimis, mažiau nei banali – paprasta meilės istorija, kurią galimą apibūdinti vienu prisvilusiu sakiniu: jauna mergina, netekusi senelės, lieka našlaitė, ji persikrausto į naują vietą (geranorišką šeimą) ir užsimezga meilės ryšys su tos šeimos sūnumi. Viskas pasmerkta baigtis laimingai kaip kokioje muilo operoje. Sakytum, tokia knyga mažų mažiausiai turėtų leisti tik Svajonių romanų leidykla. Bet ne...

Knyga jau nuo pat pradžių išlaiko savitą ekvilibristiką tarp populiariosios, ką čia slėpti – banaliosios literatūros ir tos „rimtesnės“ – nesuprantu, kodėl visi šitaip skirsto literatūrą ir vis dar atsiprašinėja, kad šito lyg ir neturėtų būti (akivaizdu, kad yra). Į akis skaitytojui iškart turėtų kristi knygos stilius – jis nevienareikšmiškai dėl savo lakoniškumo, atrodo lengvas. Akys sultingai slysta sakiniais, kurie lyg ir vaikiškai naivūs, lyg ir turintys savyje įmontuotas kičo sprogstančias granatas. Įdomiausia tai, kad granatos nesprogta, o čia pat jaučiamas kičas nepasiekia skaitytojo gomurio iki galo, tai tik emocinė optinė apgaulė. Infantilumas gimsta iš pagrindinio personažo naivumo ir mokyklinės mąstymo formos – Mikagė reflektuoja savo jausmus, praradimus, įgytą naują patirtį skaidydama smulkmeniškai, neretai buitiškai (per virtuvę, gėlių vazoną ir t. t.), bet neišsiplėsdama, tausodama tiek jausmus, tiek egzistencinį sunkį, todėl iš pradžių nesupranti, ar tas lyg ir lengvas, bet nebanalus romano pasaulis yra sąmoningai pasirinktas flirtas su skaitytoju, ar tai... japoniškos kultūros tradicijos liekanos.

Rašytoja Banana Yoshimoto.

Čia mus kaip tik gelbsti mano minėtas Aušros Lapinskienės kontekstinis straipsnis, kuris vėlgi, manding, galėjo būti ir labiau išplėstas ir labiau konkretizuotas. Tenka grįžti į 1988 metus, kai pasirodė B. Yoshimoto Virtuvė. Šie metai ir dešimtmetis iš esmės buvo japonų literatūros stagnacijos laikas, kai, rodos, nieko naujo nepasirodė. B. Yoshimoto pavyko apjungti tradicinę japonų literatūrą su vartotojiška pramogine literatūra, ypač komiksais. Mūsų, lietuvių kultūroje, komiksai nėra ta atspirtis, dėl kurios jaunimas kraustėsi iš proto, tačiau kitose kultūrose šis reiškinys labai paveikė populiariąją literatūrą. Virtuvėje jaučiamas personažų mąstymas, charakteristika, tipinis vieno svarbaus įvykio sudrumstimas (kuris lyg būdingas labiau „mūsų“ novelei) buvo išskrostas ir adaptuotas šiam romanai. Iš tikrųjų tai idėjų kryžminimas, perkėlimas į romano žanrą. Galbūt mums tai lyg ir didelės reikšmės neturi, tačiau 1988 metais japonų literatūrai tai buvo sukrečiantis įvykis. 

Lietuviai jau ėmė aptarinėti šį ką tik pasirodžiusį romaną ir nuo komentarų ir apžvalgų nedingsta H. Marukami pavardė, mat, Japonijoje 1987 metais pasirodo kaip tik jo Norvegų giria – dar viena japonų tradiciją ir vakarų kultūras apjungiantis kūrinys. Man asmeniškai, šiek tiek skaičius H. Marukami, neatrodo, kad šie rašytojai turėtų itin daug glaudžių sąsajų. Visgi H. Marukami yra magiško savito pasaulio kūrėjas, o Virtuvė turi gana mažai pranašiškų „keistenybių“ – personažai susapnuoja tokius pat sapnus vienu metu, juose kalba ir bendrauja, taip pat išskirčiau „marukamiškumą“ liguistą personažo trauką virtuvei, pilnaties simboliką, o visa kita gana tolima. Man asmeniškai Virtuvė yra artimesnė kitam japonų rašytojui, Nobelio laureatui, Yasunari Kawabata, kurio romanus Tūkstančiai gervių ir Sniegynų šalis ta pati Alma littera yra perleidusi. Y. Kawabatos kūryba labiau orientuota į tradicijos ir naujumo vakarų ir Japonijos kultūrų sandūrą. Panašus prieskonis jaučiamas ir B. Yoshimotos romane, tik ji čia modifikuoja, atnaujina ir praplečia savo šalies literatūros lauką, suteikdama komiksams būdingo lakoniškumo, esmingumo ir karikatūriškumo. 

Vienas labiausiai šokiruojančių Virtuvės personažų yra Juičio motina Eriko, kuri pasirodo besanti vyras. Tai nuolat akcentuojama knygoje. Šituo akcentavimu sukuriamas skiriamasis ženklas, kuris išskiria personažą kaip ypatingą super herojų komiksuose. B. Yoshimotai ne itin rūpi lyčių, transeksualumo klausimai, todėl kyla klausimas, kam toks išsišokimas, kontrastas, gal net nemotyvuotumas tokiame lėtame, subtiliame romane kaip Virtuvė? Vėlgi dėl žanrų modifikacijos. Nebūnant Eriko personažui, romanas išties taptų labai pilkas...

Suvokiant šiuos procesus kaip unikalius Japonijos literatūros pokyčius, romanas įgauna visai kitokį atspalvį, jis pakylėja visu savo torsu į intelektualesnį lygį. O ir ką čia slėpti – savo subtilumu, keistumu, karkasiniu jausmų pateikimu teikia keisto magiško malonumo ir be magiško realizmo vaizdų.

Jūsų Maištinga Siela