Knyga: Alvydas Šlepikas "Mano vardas - Marytė"

Alvydas Šlepikas „Mano vardas – Marytė“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014

Sveiki, knygų skaitytojai,

Žinote, kalbėti apie jau spaudoje daug kartų apkalbėtą kūrinį tikrai nėra labai lengva. Alvydo Šlepiko romanas Mano vardas - Marytė pirmiausia atsiduoda keistu infantilumu. Ar tai knyga vaikams? Paaugliams? Kas čia dabar su tokiu pavadinimu juokauja? Ogi, Alvydas Šlepikas, kuris žino, kaip reikia žaisti tiksliai, kryptingai, neperžengiant beprotiškos cinizmo ribos. Kažkas jau spėjo romaną pavadinti „lietuviškos literatūros perlu“, gal jis todėl tiek daug sulaukė dėmesio ir tapo net „Metų knyga 2012“! Komerciškai knyga taip pat sėkminga, tą liudija mano rankose atsidūręs egzempliorius, kuris pradžioje skelbia, kad tai jau penktasis pakartotas leidimas. Supraskit, tai jau yra tikras lietuviškas bestseleris ir nieko čia neprikibsi.

Pirmą kartą apie šią knygą išgirdau „kurioziškai“, plaudamas indus virtuvėje. Per radiją kaip tik tuo metu ėjo tokia šauni ir nuotaikinga laida „Tetos Beatos viktorina“, kurios metu buvo galima išlošti šią knygą. Aš, aišku, nelošiau šio žaidimo - neturiu tiek drąsos skambinti į tiesioginį eterį ir draskytis prieš, kaip dabar jau įprasta sakyti, „visą Lietuvą“. Klausimas buvo tada paprastas - kas tie „vilko vaikai“, apie kuriuos rašo Alvydas Šlepikas. Bet tai konkursų didžiulis absurdas yra dovanoti knygą, kurios nesi skaitęs ir iš jos klausti klausimą. Aišku, kad knyga „nuraškė“ iš pačios Tetos Beatos rankų tas, kuris šį romaną perskaitė. Žodžiu, Teta Beata labai pagyrė knygą, sakė, tai buvo jai atradimas, o man kaip per širdį, sužinojus atsakymą apie „vilko vaikus“ ir išgirdus komentarą apie kūrinį... Bet taip jau būna, kad vardai, knygos kaip ir kiti dalykai nusikelia į priekį, pasimiršta ir nieko nebelieka.

Bet, pasirodo, šitaip nenutiko su Maryte, ji visgi rado prieglobstį mano knygų lentynoje. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes tikriausiai labai trūko tokio kūrinio, kuris vėl mane priverstų trūkčioti, skaitant apie žiemoje trūkinėjančius žmonių likimus. Tokį jausmą berods paskutinį kartą sukėlė Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai iš tremties Lietuviai prie Laptevo jūros. Mano vardas - Marytė yra iš tų knygų, kur nereikia laužyti galvos, ką autorius tuo norėjo pasakyti, nereikia gliaudyti intelektualių humoro pažertų perliukų, metaforų ar simbolių, čia priešingai - viskas labai paprasta, gyveni tarp vėjo perpučiamų lentų ar ant sniego su herojais ir viskas.

„Vilko vaikų“ terminas, kaip aiškina pats autorius, yra kilęs iš vokiečių kalbos. Tai pokario vokiečių vaikai dabartinėje Kaliningrado srityje (Rytprūsyje), kurie keliaudavo į Lietuvą duonos arba šiaip sprukdami nuo bado ir išsekimo. Tokie vaikai turėjo nepaprastą likimą, nes nežinia, kur ta jų kelionė ir kur tas jų tikslas nuves, kai ant tilto stovi rusų kareiviai, o po Lietuvą išsibarstę karininkai medžioja čionai atkakusius vokiečius ir šaudo juos kaip paukščius. Tai istorinė, nedaug ištyrinėta medžiaga, mažai žinoma tiek patiems vokiečiams, tiek lietuviams. Alvydas Šlepikas apie „vilko vaikus“ rašė iš susitikimų su dar gyvais išlikusiais tos kartos žmonėmis, o dar seniau buvo numatytas lyg ir dokumentinis filmas, tačiau jo kūrimas taip niekada ir neįvyko...

Turint tokius prisiminimus, turint traumuojančią, bet įdomią istorinę patirties medžiagą galima išties kalnus nuversti literatūroje, tereikia noro ir talento. Alvydas Šlepikas turi šią dovaną, jis pasaulį regi kaip per kino kadrus, tuos kadrus nupasakoja ir šitaip jam gimsta literatūra. Knyga be jokios abejonės kinematografiška, vaizdai dėliojami tarsi filmų kadrai ir paties romano struktūra yra paremta šiuo principu. Išsišakoję Evos vaikų likimai pasakojami taupiai, koncentruotai, šokinėjant nuo vienos linijos prie kitos. Toks šokinėjimas tikrai nevargina skaitytojo, nes A. Šlepikui pavyksta išlaikyti gana darnų ir nuoseklų pasakojimą. Kitaip sakant, kaip kine. Tas, kas žiūri daug kino, intuityviai jaučia tiek vidinę logiką, tiek veiksmų, tiek įvykių struktūras, tas pajaus jas esant ir šiame romane. Kartu autoriui pavyko išvengti ir scenarijaus išsausėjimo, nes scenarijus buvo tiesiog apvilktas literatūriniu žanru - romanu. Nepaisant apvalkalo, kinas išlieka, kaip ir nuojauta, kad šį kūrinį būtų labai gerai ekranizuoti. O kodėl gi ne?

Dabar nežinau, ar šis kūrinys išverstas į vokiečių kalbą, o jeigu ne - tai kodėl? Kam delsti? Štai suomių rašytoja S. Oksanen su romanu Valymas visam pasauliui prabilo apie sovietinę Estijos istoriją. Negi kas nors kitas, jeigu ne mes pasirūpinsime vertimais? Kaip antai Balio Suogos Dievų miškas, tiesiog šedevras, kuris Europai beveik niekam nežinomas, o labiau skaitoma kitų šalių kūriniai, nors irgi versti. Patys save pareklamuokime, juk turime puikios literatūros.

Nuo pat pradžių Mano vardas - Marytė „paima“ skaitytoją emociškai. Tie vaizdiniai, karas, kultūra, mėginimai išgyventi, žiemos peizažai, vaikai, prievarta, netektys, skausmas... Viskas nuo pirmojo puslapio iki pat paskutiniojo. Nereikia pykti net dėl to, kad nesužinojome kai kurių vaikų galimų likimų, jie tarsi liko užkloti sniegu tarp puslapių. Taip, ir nereikia. Paprasta kalba, be daugžodžiavimo, gana kietu, tausojančiu stiliumi, kaip dabar derėtų sakyti, vyriškai be sentimentalumo papasakota išlikimo istoriją. Tos išlikimo istorijos literatūroje visada sukrės, visada bus gyvenimo liudijimas, visada bus įdomios mene, nes tai paliečia mūsų pamatinį egzistencinį nervą. Tokia literatūra išsigraužia savo didelį tunelį ir vis randa skaitytoją. Tokia literatūra - aukso vertės, ji nesensta.

Jūsų Maištinga Siela