2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Knyga: Marius Ivaškevičius "Žali"






Marius Ivaškevičius. „Žali“. – Vilnius: Tyto alba, 2002.



Sveiki, knygų skaitytojai,

Beveik prieš dvylika metų išėjo Mariaus Ivaškevičiaus antrasis romanas „Žali“ (2002), kuris ir tebėra kol kas paskutinis jo romanas. Vėliau autorius nugrimzdo į dramą ir, regis, sukėlęs šiokį tokį skandalą, pasitraukė iš epiškumo lauko. Gal susigėdo, gal tiesiog nebenori savęs realizuoti toliau romanistikoje – kas dabar bepasakys. Nutariau perskaityti vieną skandalingiausių Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpių romanų ir pasižiūrėti, kas iš tikrųjų ten rašoma.

Aišku, sudomino ir neseniai pasirodęs Dainiaus Vanago straipsnis „Literatūroje ir mene“, kuriame nagrinėjama Mariaus Ivaškevičiaus ir Jurgos Ivanauskaitės romanų skandalų šleifas, kuris, pasirodo, yra ne kas kita, kaip visuomenės išpūstas smarkiai politizuotas burbulas, kuris mažai ką bendro turi su pačiais kūriniais. Išties, įdomus D. Vanago straipsnis, kuris buvo vienas iš kurstytojų griebti „Žalius“ ir paskaityti, kas kad skandalai nuslopę, viskas dulkėmis apkibę, tačiau juk kūrinius skaitome ne tik dėl skandalų, o ir ne paslaptis, kad neretai gerus kūrinius lydi skandalai.

Skaitydamas „Žalius“, kažkaip visiškai atsiribojau nuo tų baisių recenzijose moralizuojančių ir neva už visą visuomenę kalbančių ir ginančių „mūsų visų garbę“ riterių, juk taip anuomet spjauti M. Ivaškevičiui spaudos forumuose į „snukį“ buvo garbės ginimo reikalas. Žvilgtelėjau į trejetą recenzijų ir tik berods Gintaro Beresnevičiaus atsiliepimas buvo kiek optimiškesnis ir nuotaikingesnis, o šiaip kitos recenzijos totaliai prasilenkė nuo to, kokius aš potyrius išgyvenau, skaitydamas šį kūrinį. Aišku, literatūros laukas ir asortimentas, tematikos bei raiška nuo Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“ pasirodymo jau gerokai pakito. Vargu, ar šiandien „Žali“ besulaukto tokio didžiulio apkalbų sprogimo, nors ką čia aš šneku, pvz., Neringos Dangvydės pasakų rinkinėlis vaikams „Gintarinė širdis“ tiesiog draskyte draskoma tiek politikų, tiek donkichotiškųjų motinėlių būrelis, tiek, regis, apskritai mistinių, užslaptintų su cenzūra susijusių struktūrų...

Taigi, „Žali“ manding, žaibiškai persiskaitė kaip visiškai ne mūsų praeities didvyrius įžeidžiantis kūrinys. Gal dar ir dėl to, kad priklausau visiškai kitai skaitytojų kartai, kur partizanų mitai ir legendos tokios miglotos ir neaiškios, kad jie tik nupiešiami vadovėliais ir vyresniosios kartos lūpomis, o kaip ten buvo iš tikrųjų, ar „Žali“ atitinka mūsų didvyrių stoiškas pozas, man, tiesą sakant, nerūpi, kaip tikriausiai ir paties šviesaus atminimo partizanams. Aišku, autorius tik keistai ir pavojingai žaidžia istorinių asmenybių vardais, naudoja jų autobiografinius faktus, tačiau akivaizdžiai kuria visiškai kitą realybę ir kalba tikrai ne vien apie partizanus ar sąmoningai bandydamas juos įžeisti, piktdžiugiškai daužyti idealizmo nusikaldintus paminklus žmonių širdyse. Apskritai šiame romane karas nebuvo tarp partizanų ir okupantų, tai veikiau pagrindinio personažų Jono Žemaičio karas su savo karingąja prigimtimi, kuri jį, kaip personažą, „įsodindavo“ į tokias situacijas, kad visur regėdavo priešus ir buvo pasiruošęs kovoti. Jis kovoja su prisiminimais, pasąmonės ir atminties kuriamais vaizdiniais, su mylimosios „ne kraujo sesers“ Elenos gerbėjais, o partizaniškoji kovos lauko arena romanui tėra tik viena iš dar vienų Jono Žemaičio kovos žaidimų ir, žinoma, pagrindinis naratoriaus istorijos šakoto pasakojimo taškas.


Rašytojas Marius Ivaškevičius.

Knygos pradžioje mane pasitiko itin šaltas Mariaus Ivaškevičiaus įvadinis straipsnis, kuris tiek savo stiliumi, tiek kažkokia antipatriotiškumu nuteikė staigiam ir visai netikėtam atmetimui. Nepatiko man šis „autoriaus žodis“ netgi perskaičius romaną, nes jis gerokai prasilenkė su tuo, ką išgyvenau skaitydamas kūrinį, sakydamas prasilenkė, turiu galvoje, gerąją prasmę. Nuo pat pirmųjų romano puslapių autorius demonstruoja vingrų, gyvą pasakojimo stilių, vartoja palyginimus, nors ir pasakoja apie po žeme besislepiančius partizanus ir jų higieninę veiklą, tačiau manęs tai nė kiek nesutrikdė, netgi pagalvojau, jeigu taip ir toliau, tai romanas nusimato būti išties šmaikštus, nenuobodus, juk šiaip ar taip niekur beveik neteko skaityti grožinėje literatūroje apie partizanų tuštinimąsi, seksą, erotines svajones... Tačiau po 50 puslapių įklimpau, romanas išsišakojo, daug kas tapo neaišku. Nuolat šokinėjama nuo velniai žino, kur keliaujančios Jono Žemaičio gvardijos (prie jūros, ar susidoroti su J. Žemaičio antrininko) kelionės ir dar keistesnių rusų karių apklausų, o dar iš kažkur išlenda grafas, kurio pradžioje neapčiuopiu, kaip ir ūkininką, gyvenantį geltoname namelyje tarp geltonų rugių. Visoje šioje mėsmalėje blykstelėdavo nebent įdomus, laisvas, tebūnie ir tas „euroromaniškas“ stilius, kuris lyg ir dvelkia lengvabūdiškumu, bet kūrinyje suskamba nepaprastai skaniai, gyvai, padeda kurti personažų biografijas, juos charakterizuoti. Apskritai romano didžiąją dalį sudaro tiesioginė kalba. Dialogai čia gyvi ir ne visada suprantami, nes tenka mintyse statyti aktorius ir filmuoti ištisas scenas, kaip veikėjai kalbasi be kreipinių, savotišku partizanišku slengu.

Iš tikrųjų pabodo šis išsišakojimas, kol prisikaliau iki 12 skyriaus, kuris ėmė pasakoti praeities istoriją apie Eleną. Kai kas iš recenzentų šį skyrių net pavadino tobula novele, bet iš tikrųjų čia įvyksta esminis romano lūžis, nuo kurio šakos ima siaurėti arba jungtis į vientisą pasakojimą. Ir ačiū Dievui, nes buvau išsigandęs, kad romanas taps tiek postmodernistinis, kad autoriui pabaiga mažiausiai berūpės ir nebus skaitytojui suteiktas malonumas „sudrebėti“, kaip tarkime nutikdavo pirmuosiuose Sigito Parulskio romanuose, kuriuos skaičiau, lyg ir patiko, bet nuskalpuokit, negalėčiau dabar atpasakoti nė vieno siužeto, o štai „Žali“ epinį pasakojimo siužetą visgi išlaiko ir dėl to labai esu patenkintas. Dardant romanui į pabaigą, jau nebegalėjau atsiplėšti, baisiai rūpėjo tie moterų likimai, ar čia autorius nebus sužaidęs apsikeitimų kortomis, jau imi abejoti ar Jonai Žemaičiai nebus apsikeitę vietomis, o po to galvoji, kad atsikeitė ir vėl susikeitė vietomis. 

Romane itin ryškūs J. Žemaičio mąstymai ir matymai apie moteris, todėl romanas neretai įgyja vyriškojo pasakojimo prado. Jau nežinau, kiek intarpų būta apie krūtis ir apie, tarkim, Pieninės krūtų siūbavimą, pieno liejimą pušies kamienu, bet visos šios besikartojančios detalės atrodo pernelyg Jono Žemaičio atveju celibatiškos – nori sekso, bet savęs negali patenkinti ir iš sąmoningas ar nesąmoningas leitmotyvas kartojasi kaip užburtas ratas. Romane moterys charakteriu gana statiškos, kiekviena sutverta pagal tam tikrą šablonišką braižą, o jų likimai nupasakojami štrichais. Kirpėja Natalija (Natali), sesuo Elena, Pieninė, penkių moterų motina, dar kitaip vadinama „Ugnis“, Salomėja. Moterys išparceliuotos pagal ryškiausius charakterių bruožus ir jomis akivaizdžiai žavimasi tiek iš Jono Žemaičio, tiek iš naratoriaus, tiek, ko čia slėpti, paties Mariaus Ivaškevičiaus pozicijų. Erotika man tinka ir patinka šiame romane, bet labiausiai mane tenkino pasirinkti tarsi magiško realizmo pasakojimo momentai, kurie neabejotinai yra J. Žemaičio sąmonės žaidybinis „mąstymo slengas“. Moterys šakojasi kaip medžiai, neretai jos prasilenkia su savo ankstesnėmis kopijomis laiko atžvilgiu žaidžiama kaip „antroji“, „toji ant dviračio“, „Augustina“, „Sibilė“, tarsi būtų žaidžiama moterų charakterių slėpiningais vyro prigimčiai įvaizdžiais. Nežinau, kaip kitiems, bet man šis M. Ivaškevičiaus metodas itin patiko. Nors šis vieno veikėjo charakterio magiškas šakojimas yra ir tarp vyrų, pvz., Lebedevo atvejis, kuris vienu metu kankina tardydamas J. Žemaitį ir kartu Žemaičio sąmonėje jis vaikšto Paryžiaus stotyje...

Patiko man šis romanas. Tiesa, pabaiga ganėtinai išsiplečia kaip vyzdis, didinamas Jono žemaičio sąmoningas intensyvumas, žaidimai su atmintimi, tarsi dar kartą štrichais perbėgama per viso romano įvykius, kol galiausiai paaiškėja, kad visa chaotiška istorija, galimas daiktas, buvo papasakota Žemaičio dvasios iš pačios kapavietės. Manau, romanas „sukaltas“ išties talentingai, būta neįtikėtinai gerų teksto vietų, kurie man, kaip šiuolaikinės lietuvių literatūros tyrinėtojui, itin patiko. Pabaigęs skaityti, pagalvojau, kad nufilmavau su vaizduote itin gerą filmą, kameros ir specialieji efektai, visi priartinimai, scenų koliažas pavertė „Žalius“ labai geru filmu. Mėgstu, kai knyga užsibaigia prieš mano akis kaip filmas.

Tik keista, ar ne laikas būtų pakartoti šio romano leidimą kietu viršeliu? A?

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą