Marius
Ivaškevičius. „Žali“. – Vilnius: Tyto alba, 2002.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Beveik prieš dvylika
metų išėjo Mariaus Ivaškevičiaus antrasis romanas „Žali“ (2002), kuris ir
tebėra kol kas paskutinis jo romanas. Vėliau autorius nugrimzdo į dramą ir,
regis, sukėlęs šiokį tokį skandalą, pasitraukė iš epiškumo lauko. Gal susigėdo,
gal tiesiog nebenori savęs realizuoti toliau romanistikoje – kas dabar
bepasakys. Nutariau perskaityti vieną skandalingiausių Nepriklausomybės
atkūrimo laikotarpių romanų ir pasižiūrėti, kas iš tikrųjų ten rašoma.
Aišku, sudomino ir
neseniai pasirodęs Dainiaus Vanago straipsnis „Literatūroje ir mene“, kuriame
nagrinėjama Mariaus Ivaškevičiaus ir Jurgos Ivanauskaitės romanų skandalų
šleifas, kuris, pasirodo, yra ne kas kita, kaip visuomenės išpūstas smarkiai
politizuotas burbulas, kuris mažai ką bendro turi su pačiais kūriniais. Išties,
įdomus D. Vanago straipsnis, kuris buvo vienas iš kurstytojų griebti „Žalius“
ir paskaityti, kas kad skandalai nuslopę, viskas dulkėmis apkibę, tačiau juk
kūrinius skaitome ne tik dėl skandalų, o ir ne paslaptis, kad neretai gerus
kūrinius lydi skandalai.
Skaitydamas „Žalius“,
kažkaip visiškai atsiribojau nuo tų baisių recenzijose moralizuojančių ir neva
už visą visuomenę kalbančių ir ginančių „mūsų visų garbę“ riterių, juk taip
anuomet spjauti M. Ivaškevičiui spaudos forumuose į „snukį“ buvo garbės ginimo
reikalas. Žvilgtelėjau į trejetą recenzijų ir tik berods Gintaro Beresnevičiaus
atsiliepimas buvo kiek optimiškesnis ir nuotaikingesnis, o šiaip kitos
recenzijos totaliai prasilenkė nuo to, kokius aš potyrius išgyvenau,
skaitydamas šį kūrinį. Aišku, literatūros laukas ir asortimentas, tematikos bei
raiška nuo Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“ pasirodymo jau gerokai pakito. Vargu,
ar šiandien „Žali“ besulaukto tokio didžiulio apkalbų sprogimo, nors ką čia aš
šneku, pvz., Neringos Dangvydės pasakų rinkinėlis vaikams „Gintarinė širdis“
tiesiog draskyte draskoma tiek politikų, tiek donkichotiškųjų motinėlių būrelis,
tiek, regis, apskritai mistinių, užslaptintų su cenzūra susijusių struktūrų...
Taigi, „Žali“ manding,
žaibiškai persiskaitė kaip visiškai ne mūsų praeities didvyrius įžeidžiantis
kūrinys. Gal dar ir dėl to, kad priklausau visiškai kitai skaitytojų kartai,
kur partizanų mitai ir legendos tokios miglotos ir neaiškios, kad jie tik
nupiešiami vadovėliais ir vyresniosios kartos lūpomis, o kaip ten buvo iš
tikrųjų, ar „Žali“ atitinka mūsų didvyrių stoiškas pozas, man, tiesą sakant,
nerūpi, kaip tikriausiai ir paties šviesaus atminimo partizanams. Aišku,
autorius tik keistai ir pavojingai žaidžia istorinių asmenybių vardais, naudoja
jų autobiografinius faktus, tačiau akivaizdžiai kuria visiškai kitą realybę ir
kalba tikrai ne vien apie partizanus ar sąmoningai bandydamas juos įžeisti, piktdžiugiškai
daužyti idealizmo nusikaldintus paminklus žmonių širdyse. Apskritai šiame
romane karas nebuvo tarp partizanų ir okupantų, tai veikiau pagrindinio
personažų Jono Žemaičio karas su savo karingąja prigimtimi, kuri jį, kaip
personažą, „įsodindavo“ į tokias situacijas, kad visur regėdavo priešus ir buvo
pasiruošęs kovoti. Jis kovoja su prisiminimais, pasąmonės ir atminties
kuriamais vaizdiniais, su mylimosios „ne kraujo sesers“ Elenos gerbėjais, o
partizaniškoji kovos lauko arena romanui tėra tik viena iš dar vienų Jono
Žemaičio kovos žaidimų ir, žinoma, pagrindinis naratoriaus istorijos šakoto pasakojimo
taškas.
Rašytojas Marius Ivaškevičius.
Knygos pradžioje mane
pasitiko itin šaltas Mariaus Ivaškevičiaus įvadinis straipsnis, kuris tiek savo
stiliumi, tiek kažkokia antipatriotiškumu nuteikė staigiam ir visai netikėtam
atmetimui. Nepatiko man šis „autoriaus žodis“ netgi perskaičius romaną, nes jis
gerokai prasilenkė su tuo, ką išgyvenau skaitydamas kūrinį, sakydamas prasilenkė,
turiu galvoje, gerąją prasmę. Nuo pat pirmųjų romano puslapių autorius
demonstruoja vingrų, gyvą pasakojimo stilių, vartoja palyginimus, nors ir
pasakoja apie po žeme besislepiančius partizanus ir jų higieninę veiklą, tačiau
manęs tai nė kiek nesutrikdė, netgi pagalvojau, jeigu taip ir toliau, tai
romanas nusimato būti išties šmaikštus, nenuobodus, juk šiaip ar taip niekur
beveik neteko skaityti grožinėje literatūroje apie partizanų tuštinimąsi,
seksą, erotines svajones... Tačiau po 50 puslapių įklimpau, romanas išsišakojo,
daug kas tapo neaišku. Nuolat šokinėjama nuo velniai žino, kur keliaujančios
Jono Žemaičio gvardijos (prie jūros, ar susidoroti su J. Žemaičio antrininko)
kelionės ir dar keistesnių rusų karių apklausų, o dar iš kažkur išlenda grafas,
kurio pradžioje neapčiuopiu, kaip ir ūkininką, gyvenantį geltoname namelyje
tarp geltonų rugių. Visoje šioje mėsmalėje blykstelėdavo nebent įdomus,
laisvas, tebūnie ir tas „euroromaniškas“ stilius, kuris lyg ir dvelkia
lengvabūdiškumu, bet kūrinyje suskamba nepaprastai skaniai, gyvai, padeda kurti
personažų biografijas, juos charakterizuoti. Apskritai romano didžiąją dalį
sudaro tiesioginė kalba. Dialogai čia gyvi ir ne visada suprantami, nes tenka
mintyse statyti aktorius ir filmuoti ištisas scenas, kaip veikėjai kalbasi be
kreipinių, savotišku partizanišku slengu.
Iš tikrųjų pabodo šis
išsišakojimas, kol prisikaliau iki 12 skyriaus, kuris ėmė pasakoti praeities
istoriją apie Eleną. Kai kas iš recenzentų šį skyrių net pavadino tobula
novele, bet iš tikrųjų čia įvyksta esminis romano lūžis, nuo kurio šakos ima
siaurėti arba jungtis į vientisą pasakojimą. Ir ačiū Dievui, nes buvau
išsigandęs, kad romanas taps tiek postmodernistinis, kad autoriui pabaiga
mažiausiai berūpės ir nebus skaitytojui suteiktas malonumas „sudrebėti“, kaip
tarkime nutikdavo pirmuosiuose Sigito Parulskio romanuose, kuriuos skaičiau,
lyg ir patiko, bet nuskalpuokit, negalėčiau dabar atpasakoti nė vieno siužeto,
o štai „Žali“ epinį pasakojimo siužetą visgi išlaiko ir dėl to labai esu patenkintas.
Dardant romanui į pabaigą, jau nebegalėjau atsiplėšti, baisiai rūpėjo tie
moterų likimai, ar čia autorius nebus sužaidęs apsikeitimų kortomis, jau imi
abejoti ar Jonai Žemaičiai nebus apsikeitę vietomis, o po to galvoji, kad
atsikeitė ir vėl susikeitė vietomis.
Romane itin ryškūs J.
Žemaičio mąstymai ir matymai apie moteris, todėl romanas neretai įgyja vyriškojo
pasakojimo prado. Jau nežinau, kiek intarpų būta apie krūtis ir apie, tarkim,
Pieninės krūtų siūbavimą, pieno liejimą pušies kamienu, bet visos šios
besikartojančios detalės atrodo pernelyg Jono Žemaičio atveju celibatiškos –
nori sekso, bet savęs negali patenkinti ir iš sąmoningas ar nesąmoningas
leitmotyvas kartojasi kaip užburtas ratas. Romane moterys charakteriu gana
statiškos, kiekviena sutverta pagal tam tikrą šablonišką braižą, o jų likimai
nupasakojami štrichais. Kirpėja Natalija (Natali), sesuo Elena, Pieninė, penkių
moterų motina, dar kitaip vadinama „Ugnis“, Salomėja. Moterys išparceliuotos
pagal ryškiausius charakterių bruožus ir jomis akivaizdžiai žavimasi tiek iš
Jono Žemaičio, tiek iš naratoriaus, tiek, ko čia slėpti, paties Mariaus
Ivaškevičiaus pozicijų. Erotika man tinka ir patinka šiame romane, bet
labiausiai mane tenkino pasirinkti tarsi magiško realizmo pasakojimo momentai,
kurie neabejotinai yra J. Žemaičio sąmonės žaidybinis „mąstymo slengas“.
Moterys šakojasi kaip medžiai, neretai jos prasilenkia su savo ankstesnėmis
kopijomis laiko atžvilgiu žaidžiama kaip „antroji“, „toji ant dviračio“, „Augustina“,
„Sibilė“, tarsi būtų žaidžiama moterų charakterių slėpiningais vyro prigimčiai
įvaizdžiais. Nežinau, kaip kitiems, bet man šis M. Ivaškevičiaus metodas itin
patiko. Nors šis vieno veikėjo charakterio magiškas šakojimas yra ir tarp vyrų,
pvz., Lebedevo atvejis, kuris vienu metu kankina tardydamas J. Žemaitį ir kartu
Žemaičio sąmonėje jis vaikšto Paryžiaus stotyje...
Patiko man šis romanas.
Tiesa, pabaiga ganėtinai išsiplečia kaip vyzdis, didinamas Jono žemaičio sąmoningas
intensyvumas, žaidimai su atmintimi, tarsi dar kartą štrichais perbėgama per
viso romano įvykius, kol galiausiai paaiškėja, kad visa chaotiška istorija, galimas
daiktas, buvo papasakota Žemaičio dvasios iš pačios kapavietės. Manau, romanas „sukaltas“
išties talentingai, būta neįtikėtinai gerų teksto vietų, kurie man, kaip
šiuolaikinės lietuvių literatūros tyrinėtojui, itin patiko. Pabaigęs skaityti,
pagalvojau, kad nufilmavau su vaizduote itin gerą filmą, kameros ir specialieji
efektai, visi priartinimai, scenų koliažas pavertė „Žalius“ labai geru filmu. Mėgstu,
kai knyga užsibaigia prieš mano akis kaip filmas.
Tik keista, ar ne laikas
būtų pakartoti šio romano leidimą kietu viršeliu? A?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą