Tarp mirties ir kebabo

Sveiki,

Šiame mieste bažnyčios kaip skutimosi peiliuko šeriukai sukrito į šimtus aplink ją sutekšėjusių pelkių. Nelyginant pats pastatas būtų nusprendęs aplink save išdėlioti veidrodines Taro kortas ir grožėtis iš visų pusių. Bokštų atvaizdai juose kaip tie rakštys vis man į padus, vis į kokius „Adidas“ lindo ir lindo šlapi kaip žalčiai. Kvepėjo laidotuvių eglišakiais, kuris maišėsi su kitapus gatvės kepamais kebabais.

Taip, kažką išnešė iš bažnyčios. Juodai raudančių žmonių procesija vilkosi paskui lakuotą pušies grabą, o du mokyklinukai kitapus pirko du didelius su česnakiniu. Pelkių veidrodžių šukėse bažnyčia nei juokėsi, nei šypsojosi. Atseit pati sau ponia ir žemiška egzistencija jai nerūpi.

Tokią nei linksmą, nei liūdną akimirką žvėriškai užsinori į knygyną. Knygynas yra gerai bet kuriame mieste. Net Afrikoje, tarp kopų, miražų oazės pavidalu. Beje, mėnesio pradžioje visada privalau įsigyti knygų, nes kitaip jausiuosi kaip transcendentinė būtybė tarp laidotuvių ašaros ir kebabo kąsnio. Tikrai, nei šis, nei tas – nei juodas, nei baltas. Kažkoks antžmogis su normalia kūno temperatūra. Normalūs visais laikais visuomenei buvo pavojingi, todėl ėmė į maistą dėti visokiausią šūdą – saldiklius, E621, dažiklius ir kitokį naftos produktą. Kąsnis tokio sumalto kebabo su tais žiurknuodžiais gali pasibaigti ta pačia laidotuvių procesija kitapus gatvės pusės...

Reikia į knygyną, pirkti Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ ir, jei draugas nesupyks, būtinai vakarui vyno. Na, gerai, bent jau alaus... Reikia kažkaip literatūra ir alkoholiu nuplaukti konstruktyvų egzistencijos degradacijos schemą. Ir kuo daugiau jį nuplausi, jei ne tais pačiais žiurknuodžiais? 

Apsuki ratą, visus iškritikuoji, pasiunti supuvusią sistemą toli į kosmosą ir tereikia sekundės apsisukimui ant kulno, kad vėlei prisitaikytum ir gyventum arba laidotuvių procesija, arba kebabais, nes iki Budos ar Kristaus sąmonės man kaip kiaulei iki balerinos.

Jūsų Maištinga Siela