Sveiki, kino žiūrovai,
Ilgokai laukiau šio
filmo. Prancūzų režisierius Olivier Assayas yra ganėtinai įdomus režisierius,
kurio kiekvienas darbas susilaukia tarptautinio kino kritikų pripažinimo. Esu
matęs jo filmą „Švari“ (2004) ir galiu pasakyti, kad filmas buvo tikrai
stulbinamas ir įdomus. Naujausias prancūzų režisieriaus darbas vadinasi „Zils Marijos debesys“ (angl. Clouds of Sils Maria) (2014) ir jame
pasirodo pirmumo ryškumo prancūzų aktorė Juliette Binoche bei iškilios ir
žinomos dabarties Holivudo žvaigždutės Kristen Stewart bei Chloe Grace Moretz.
Filmas gana nelengvas,
jis pilnas nevienareikšmiškų dialogų, pačių keisčiausių poteksčių ir žmogaus
charakterizavimo per įvairius psichologinius sąlyčius. Kažin, ar verta pasakoti
filmo siužetą, kad jo didžioji dalis nufilmuota Šveicarijoje, nuostabių kalnų
apsuptyje – filmas pulsuoja puikiais gamtos gaivalais, netgi šiek tiek
simboliškai mistifikuoti. Įdomiausia iš aktorių, žinoma, buvo Juliette Binoche,
gal dėl to, kad tai buvo pagrindinis ir pats sudėtingiausias personažas –
besiblaškanti tarp savo praeities ir dabarties, analizuodama seną pjesę, pagal
kurią po daugel metų ji turi atlikti priešingą vaidmenį. Marija nuolat mintimis
ir savastimi grįžta į praeitį ir prisimena, kaip ji atliko vaidmenį,
nebegalėdama atsiduoti dabartiniam savo personažui. Praeitis užkloja dabartį,
moteris tarsi įkalinta savo senėjimo, pasikeitimo fakto...
Puikus filmas. Nieko
pernelyg neturiu ko pasakyti ir apie jaunąsias amerikiečių aktores, jos irgi
buvo puikios, ypač C. G. Moretz, kurios šiaip nemėgstu, bet buvo žybsnis, grėsminga
psichologinė antitezė J. Binoche kuriamam personažui. K. Stewart, aišku, vėl
galima kaltinti „lentos efektu“, nes tik iš pirmo žvilgsnio atrodė negyva, bet
norėčiau šįkart ją apginti, nes jaučiasi šios aktorės pastangos, o ir filmo kūrėjai,
manau, stūmė ją eiti šiuo „ramaus vidinio“ chaoso takeliu. Žinoma, lyginant su
J. Binoche aktyvumu, natūralumu, K. Stewart atrodė šiek tiek susikausčiusi, gal
ir dėl to, kad jos personažas niekaip negalėjo užmiršti, kad yra tik asistentė,
o ne lygiavertė J. Binoche personažo partnerė.
Ilgai po seanso
galvojau apie filmą, apie tai, kokią įtaką turi praeitis dabarčiai ir kaip
kartais sunku nuo jos atsiplėšti. Juliette Binoche – neįtikėtinas talentas
atskleisti šių spąstų sudėtingumą ir jausenų, būsenų margumą. Jos pastangos jau
įvertintos prancūzų „Oskarais“ – Cezario nominacija kaip geriausia pagrindinė aktorė.
Filmas pilnas galios,
gėlos, noro prasiveržti, nepaliekant seno. Filmas ne kiekvienam, netgi
gurmanams gali ne visiems patikti, o man jis patiko. Netgi labai.
Mano
įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis:
78/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą