Undinė
Radzevičiūtė. „Strekaza“. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Su Undinės Radzevičiūtės kūryba troškau jau seniai susipažinti, o
paskirta Europos sąjungos literatūrinė premija už romaną Žuvys ir drakonai tikriausiai buvo paskutinis lašas, pratašęs
akmenį. Pradėjau nuo autorės debiutinės knygos Strekaza, kuri pirmą
kartą pasirodė 2003 ir net pasitryniau akis, skaitydamas antrojo leidimo atgalinį
knygos viršelį, kai knygai priskiriamas toks nekuklus apibūdinimas kaip „kultinė
knyga“. Kultinė Strekaza, ar nelabai
– skaitant jau tai nebeturėjo didelės reikšmės, nes džiaugiausi tuo, kad knyga
nėra didelė ir ją galima greitai suskaityti. Tiesą sakant, nelabai mėgstu
storas ir dideles knygas, kuriuose nėra linijinio pasakojimo pobūdžio, todėl
teksto glaustumas Strekazoje tapo tik
privalumu.
Visų pirma apie
pavadinimą. Nežinau, kodėl autorė sutiko pavadinti knygą rusiškai, juk strekaza išvertus iš rusų kalbos reiškia
laumžirgį, bet tai tikriausiai bus nutikę dėl žaismingo žodžio kapoto
sąskambio, kuris būdingas rytų kalboms (japonų ir mandarinų), o juk romane
rytietiškų motyvų išties netrūksta. Nežinantiems rusų kalbos, gali pasirodyti,
kad knyga pavadinti pagrindinės veikėjos vardu, tačiau tai nebūtų teisinga
manyti, nors irgi paradoksalu, juk romano veikėja, kurios lūpomis prabyla
naratorius, irgi neturi vardo. Jau iš pirmųjų puslapių paaiškėja, kad moteris,
gyvenanti daugiabutyje, yra daugiau ar mažiau pamišusi dėl rytų, o tiksliau –
dėl Japonijos ir Kinijos senosios kultūros. Šį kultūrinį susidomėjimo sindromą
regime ir kituose Undinės Radzevičiūtės kūriniuose, ypač romane Žuvys ir drakonai.
Romano struktūra
netipinė lietuvių literatūrai, jai didelės įtakos turėjo taip pat klasikinė
rytų literatūra, ypač dzenbudistinio pobūdžio poetiniai raštai. Autorė sąmoningai
skirsto romaną į trumpus skyrelius, todėl iš pirmo žvilgsnio romanas atrodo
kaip juodojo humoro anekdotų rinkinys, bet greitai pastebima, jog juos vienija
pasakotoja ir pamažu ryškėjanti siužetinė linija. Skyreliai numeruojami – jų
101, todėl vizualiai tekstas atrodo dar griežtesnis, lyg siuvinėta nosinaitė.
Vis dėl to teksto poetinė plotmė lieka už paties teksto ribų, dzeno tyloje, jo
aidinčiose prasmėse, kuriose veriasi autorės juodosios humoro gėlės. Grįžtant
prie paties teksto – jis maksimaliai išgrynintas ir nelabai primena grožinės
beletristikos teksto – atsisakyta ilgų poetiškų sakinių, būdvardžių, sinonimo,
sakiniai trumpi, kartais brutalūs, tarsi jų struktūra prisilaikyti griežto
vidinės logikos reglamento. Šitokia sakinių sandara neatsitiktinė, ji paimta ir
modifikuota iš rytų poezijos, galgi net Ezopo pasakėčių, todėl kiekvienas
skyrelis tarsi suprozintas haiku.
Rašytoja Undinė Radzevičiūtė.
Strekazos
siužetinė linija tikrai nėra įspūdinga, netgi ją būtų galima apibūdinti kaip
gana buitišką, kasdienišką. Atmetus formą ir rytietišką modifikuotą modelį, tai
pasakojimas apie vienišą moterį, kuri nėra graži, todėl dirba radijuje, gyvena daugiabutyje,
geriausi jos „draugai“ – kaimynai ir retkarčiais paskambinanti mama.
Pagrindinis veiksmas vyksta iš pradžių su namo gyventojais, autorė lyg ir duoda
užuominų į tuoj įvyksiančią detektyvinį-kriminalinį įvykį, tačiau viskas
prislopinama, kaimynai viso labo tik išlaužia kito kaimyno buto duris. Mirtys,
praradimai nėra skaudūs, nes toks gyvenimas ir romano moteris gana stačiokiškai
priima gyvenimo žaidimo taisykles ir nė kiek nemaištauja. Didžiausiu romano
įvykiu tampa veikėjos kelionė į Britaniją, kurioje ji stebisi pasauliu, britų
urbanistine kultūra ir nė kiek nesigraužia, kad yra viena. Šiuo atveju Strekaza man priminė Rasos Aškinytės
romaną Lengviausias – veikėjai
nesistengia absorbuoti ir analizuoti egzistencinės gelmės, skaitytojui ji
veriasi ne per įvykį, o per situacijas, todėl pagrindinė veikėja atrodo šiek
tiek ciniška, abejinga ir tarsi paveikta psichotropinių vaistų. Kad paveikta,
beveik abejonės nekelia, nes veikėja lankosi pas psichoterapeutą, kuriam (vėlgi
neaišku) ar labiau išsipasakoja, ar tik verbališkai flirtuoja, užmušinėdama
savo laiką.
Kaip ir R. Aškinytės
romane, taip ir Strekazoje eliminuota
priežastinė pasekmės pasakojimo linija. Kur visa ta istorija nuvedė skaitytoją
ir pačią knygos veikėją? Kokios išvados? Kur dvasinis lūžis? Autorei pavyko
užfiksuoti ir pagauti unikalų lietuvių literatūroje rytietišką formą, kurioje
suskamba absurdiškos gyvenimo situacijos. Visgi romane simboliškai įpinama
kometos, kuri 2019 metais atsitrenks į žemę, metafora. Ji siejasi su veikėjos
tikslais ir dvasine būkle – tai pranašiškas objektas, kuris skaitytojams
sufleruoja, kur slenka veikėjos gyvenimas ir galbūt... mūsų visų gyvenimai, kai
sukamės tokiame atšalusių santykių, darbų ir vienatvės pasaulyje.
Tekste nemažai rusiškų
posakių intarpų, kurie sunkiai verčiami į lietuvių kalbą. Jie iš tikrųjų
trikdo, ypač jaunąją skaitytojų kartą, kuri nuo slavų kalbų gerokai atkirsta.
Tekste jaučiama veikėjos ir pasakotojos šiandienos realybės impulsų pagava, visa
informacija tiesiog susigeria į veikėją. Daugelį kartų veikėja fiksuoja, ką
mato per televiziją, ką perskaičiusi spaudoje, ką girdėjusi – žiniasklaidos
absurdiškas variklis veikia knygos personažą, veikia ir skaitytoją, nes apie
pasaulį daug ką mes sužinome būtent tokiais būdais, ką mums pasako kiti, o empirinė
autentiška patirtis labai siaura.
Pažintis su U.
Radzevičiūtės kūryba buvo gana įdomi, nors negalėčiau pasakyti, kad labai
patiko ir sužavėjo Strekaza, tačiau
nesigailiu skaitęs.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą