Knyga: Rasa Aškinytė "Lengviausias"

Rasa Aškinytė. „Lengviausias“. – Vilnius: Vaga, 2011.

Sveiki, skaitytojai,

Rasos Aškinytės vardas šiais metais garsiai nuaidėjo per skaitytojų forumus, kadangi jos romanas Žmogus, kuriam nieko nereikėjo tapo Metų knyga. Tiesą sakant, buvo gana netikėta, kad konservatyvi, laisvamaniška ir nuo komercijos nutolusi rašytoja ėmė ir sprogo kaip ryškus fejerverkas lietuvių literatūros padangėje. Man į galvą plūdo klausimai: „Kas ji tokia? Ką ji buvo iki tol parašiusi? Kodėl aš jos nemačiau ir neregėjau?“ Tiesa, kažkada kirbėjo mintis perskaityti jos debiutinę knygą Rūko nesugadinti, kurią taip gražiai leido leidykla Tyto alba naujoje serijoje, bet kaip ir visos knygų serijos, tuoj pat per metus palaidojamos ir labai gaila, kad leidyklos neturi ilgalaikių tradicijų, bet tai jau atskira kalba...

Žodžiu, nutariau griebti jos antrąjį romaną Lengviausias (2011), kurį išleido Vaga. Visai neplanuotai, tiesiog pagriebiau knygą per pavasarinį knygų išpardavimą ir pasakiau, kad tai puiki proga. Knygyno pardavėja, pasižiūrėjusi į mane, ėmė karksėti: „O tai jūs ar žinote, kad tai Metų knygos autorė, tik čia jos ankstesnis romanas?“. Kurgi čia nežinosi, kurgi... Tiesą sakant, apie R. Aškinytę jau buvau šį bei tą paskaitinėjęs, įdomiausia buvo tai, kad jos visur ir visada klausiama apie moterų rašymą ir man kone labiausiai magėjo susidaryti asmeninę nuomonę, ar tikrai ji labai rašo kaip vyras. Nors pati autorė sako, kad nežino, kaip rašo moterys ir tvirtina, kad atėmus vardą nuo knygos viršelio, niekas neįvardins, ar autorius vyras ar moteris. Manau, kad gal dalis tiesos tame yra, tačiau lietuvių literatūroje viskas kiek kitaip. Moterų rašytojų dominavimas, temos, personažai visgi intuityviai nuspėjami, nes visų pirma, moteriškas rašymas nesiejamas su literatūros kokybe ar ne kokybe, bet su savitu ir kiek kitokiu pasaulio matymu, jau nekalbant apie stilių. Lengviausias, nors parašytas kiek savičiau nei paprastai rašo lietuvių moterys, tačiau vis tiek jaučiama „povandeninė“ moteriška energetika. Visų prima pagrindinė veikėja yra Blanka, taigi, moteris, ir iš jos pozicijų rašoma apie vyrus, pavydą kitoms moterims ir savotiškai akcentuojamas moters pasaulio grožio gana kritiškas suvokimas. 

Rašytoja Rasa Aškinytė.

Blanka save suvokia kaip seksualiai nepatrauklią, ji nemato viena akimi, dirba restorane Prancūzija ir yra beprotiškai įsimylėjusi Aleksą, kurio dėžutę saugo ir visada nori grąžinti savininkui. Veiksmas vyksta nežinia kokiame mieste, neaišku kur. Blankos charakteris keistai sterilus, gal dėl ironijos ir tiesmukumo, kurio tikrai tekste netrūksta. Blankos pasaulėžiūra susitraukusi, veikėja nelaiminga ir vienintelis jos troškimas yra prisišaukti laimę, bet socialinis gyvenimas, buitis, vienatvė, nepasiekiama meilė ir nuobodūs meilužiai ją atkerta nuo tikslo, todėl ji neretai atrodo viskam abejinga, žongliruoja ironizuodama kolektyvinės sąmonės vienybę, skaido žmones į tam tikras kategorijas, neretai tiesiog pagal seksualinį patrauklumą. Kartais atrodo, kad Blanka tiesiog viskam abejinga, išskyrus Aleksą. Tokia moteris primena paukštį. Autorė tvirtina, kad ant knygos viršelio turėjusi būti višta, o ne varna, nes Blanka esanti kaip višta – galima su tuo visai pagrįstai sutikti. Blanka išties kartais elgiasi kaip višta, plyksteli naivumu, impulsyviai pasielgia, pvz. padega Prancūziją, sugalvoja su Ilinoju važiuoti į Aliaską kasti aukso. Šitoks moters tipas gana neapibrėžtas ir primena raibuliuojantį vandenį, kuris trokšta išsilieti, tačiau tam nesiryžta.

Paukščio metafora neatsitiktinė, ji pasitaiko knygoje dažnai – krenta Anastasija ant stalo, o retkarčiais net virsta ištisa sąmoninga metaforizuota sakrali virsmo kelionė per visą skyrių, paukštis taip pat panaudojamas sapnui. Esama ir kitų simbolių, pvz., tris sekundes atmintį turinti auksinė žuvelė, mįslinga dėžutė. Dėžutė apskritai tampa tikra mįsle skaitytojui, galima pamanyti, kad joje koks nors sužadėtuvių žiedas ar kas nors prasmingo, bet tik pabaigoje įvardijama, kas joje. Dėžutės simbolika tampa tarsi svaidomas krepšinio kamuolys, kondensuotas veikėjų simbolinis simpatijų tumulas ir jis gana magiškai atrodo romano kontekste. 

Romane apskritai nelabai laikomasi apibrėžtumo. Iš dalies kūrinys lyg ir epinis, stengtasi laikytis chronologinio vientiso siužeto, bent jau Blankos tapatybės virsme, tačiau autorė „išsilieja“ ir išardo pasakojimą į tam tikrus įvykius, fragmentuoja scenas, nesistengdama juos sujungti, todėl prarandamas visuminis vaizdas. Galbūt viskas atrodytų kiek įtikinamiau, jeigu viskas būtų pasakojama nuosekliau ir, tarkime, iš Prancūzijos pozicijos, kurioje susikerta skirtingi likimai, nes dabar personažų biografijas pasakojama atskiruose skyreliuose ir nežinia, ar autorė plėtos juos, ar tik „nubėgo trumpam į šoną“. Neretais atvejais „nubėgimas“ nelabai pasiteisindavo ir atrodydavo, kad autorei svarbu paanalizuoti, kokia veikėja galėtų būti, pvz., Alekso motina, Polina, Anastasija. Sakyčiau, siužetas yra silpniausia šios knygos pusė, kadangi ji apipinta aiškia paukščio-dėžutės simbolika, bet kas kūrinyje iš tikrųjų įvyksta? Kas iš tikrųjų įvyksta Blankos gyvenime? Pabaigoje ji uždaroma simboliškai spintoje, ji buvo pasiryžusi keisti savo gyvenimą nuo čia ir dabar t. y. būti beprotiškai laiminga vien savo nuostatomis, bet kaip ir tai vištai nieko neišėjo. Santykių analizė vyko, (lyg ir pavyko), Blanka sutiko įdomių ir nelabai įdomių žmonių, tačiau jos pačios lyg ir niekur tai per visą romaną nenuvedė, bent jau skaitytoją per Blankos personažą niekur nenuvedė, nebent į spintą, savotišką aklavietę, nors toji išspiriama kojomis, padėjo įgyta ir sukaupta patirtis iš praėjusio gyvenimo, mat Blanka buvusi kalėjimo prižiūrėtoja. Bet gal kartais juk personažai ir neturi niekur nuvesti?

Be jokios abejonės, šio romano stipriausia pusė yra išskirtinis Rasos Aškinytės rašymo stilius. Sunku patikėti, kad autorė rašo produktyviai, atsiribojusi nuo pasaulio ir per gana mažą laiko tarpsnį, nes kai kurie ironiški kalambūrai tokie taiklūs, kad jie, rodos, galėtų atsirasti tik gyvenime, o ne intensyvaus rašymo metu. Nė kiek neerzino ir gana kontrastiški, ironiški, šmaikštūs skyrelių pavadinimai, moksliniai vikipediniai intarpai, kurie vienaip ar kitaip tekste buvo „povandeninėmis srovėmis“ analogiškai panaudoti, pasakojant apie Blanką. Apskritai moksliškumo intarpų esama ir kitokių, labiau integralių, R. Aškinytei smagu stebėtis pasauliu, jo keistumu ir įvairove, pažinti jį, panaudoti jau žinomas tiesas. Na, kad ir Blankos reinkarnacijų ciklą, punktais išvardyti nuo dumblių ir dinozaurų eros iki šių dienų, laikantis dėsningos istorinės evoliucijos chronologijos: „ketvirtame amžiuje prieš Kristų gyvenau Graikijoje, buvau bėgikas, du kartus laimėjau Olimpines žaidynes (mane nužudė kiti garbėtroškos)“ (p. 210). 

Lengviausias stilius gana lakoniškas, daiktiškas, atsisakoma poetikos ir romantizavimo, o sakiniai trumpi, neplėtojami išplėstinėmis dalyvinėmis ir padalyvinėmis aplinkybėmis, vengiama šalutinių prijungiamųjų (sujungiamųjų) sakinio dėmenų, daug dėmesio skiriama buitinėms detalėms, dialogai šmaikštūs, trumpi ir primena kontekstines pokalbių iškarpas, tačiau tai ne trūkumas, o stiliaus viseto privalumas. Šalia buitinio lygmens plyksteli filosofiniai Blankos pamąstymai: „Nežinau, kodėl Dievas mus sukūrė tokius. Sukūrė vagį, kuris, jei nori, turi visą gyvenimą stengtis, kad toks nebūtų. Bet nesvarbu atskirti žmonės. Nėra atskirų žmonių. Egzistuoja tik tai, kas atsiranda „tarp“, t. y. žmonių santykiai, – meilė arba neapykanta“ (p. 60). Knyga parašyta daugiau pirmuoju asmeniu, iš Blankos pozicijų, tačiau esama ir vienaskaitos trečiojo asmens intarpų (visažinio pasakotojo), kurie Blanką ir kitus charakterizuoja iš šalies.

Perskaičius knygą, nėra sunku įvardyti, kodėl autorė romaną pavadino Lengviausias, kuris lyg ir siejamas su Ilinojaus personažu, vaikinu, dirbančiu Prancūzijoje. Jis lengvas, jį visi mėgsta, jis sėkmingas, žiūri į pasaulį draugiškai, palaiko gerus santykius su moterimis – tokia lengvutė trokšta būti ir pati Blanka. Lengvumas, kaip laimės troškulys, kaip atsisakymas egzistencinio sunkio, užrakintų spintų durų išlaužimas kojomis, arba tiesiog kai kurie žmonės visą gyvenimą galvoja, kad rytoj jie susitvarkys gyvenimą ir bus tikrai laimingi, bet niekada to nepadaro.

Knygą laikyčiau pakankamai gera. Ji turi nemažai privalumų, visų prima išskirtinis Rasos Aškinytės rašymo stilius, įdomus ir ganėtinai netipinis tiesmukas moters pasaulio suvokimas, na, ir tai, kad knyga tikrai lengvai ir šmaikščiai skaitoma. Apskritai šis knygos lengvumas randasi iš mokėjimo suderinti gana banalias pramoginės literatūros temas su moksliniais faktografiniais elementais ir išvesti naują literatūrinių „vištų veislę“. Knyga išleista ir anglų kalba, parduodama amazon.com tinklapyje, tačiau išskirtinio dėmesio nesulaukė, kadangi ji paskendo, kaip ir Andriaus Tapino Vilko valanda kas savaitę paskelbtuose tūkstančiuose kitų knygų srautuose. 

Rasa Aškinytė apie knygą Lengviausias:

  

Jūsų Maištinga Siela