Filmas: "Pasivaikščiojimas" / "The Walk"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįkart noriu trumpai pasidalyti apie daugelį sužavėjusią knygos ekranizaciją „Pasivaikščiojimas“ (angl. The Walk) (2015). Na, su režisieriumi Robert Zemeckis tikriausiai yra daugelis susipažinę, net nežinodami jo pavardės, užtenka vien paminėti jo šedevrą „Forestas Gampas“ (1994), „Kontaktas“ (1997) ar trilogiją „Atgal į ateitį“... Skubėjau pažiūrėti taip išgirtą jo naujausią filmą, tikėdamasis kvapą gniaužiančios įtampos, nuostabaus scenarijaus ir puikios vaidybos. O ką gavau?

Visgi gavau neprastą filmą. Žinote, pirmoji filmo pusė labai vargino ir trūko visgi tos žadėtosios įtampos. Herojus pasirodė labiau cirko klounas, nei tikras herojus, nors galima jau numatyti, kad finalas jam labai pasiseks, nes filmo didaktika labai primityvi – svajok ir siek savo tikslo, nesvarbu, jeigu kartais ir nesiseka. Puikus operatoriaus darbas nuo pat pirmųjų kadrų, net nesitiki, kad daugelis dalykų tiesiog sukurti kompiuteriu, jau nešneku apie prarastus Manheteno bokštus „dvynius“ per teroro išpuolį... Žodžiu, su vizualumu čia neprašausite, tačiau tas patosas nuo pat pačių mane šiek tiek nervino – holivudiška maivymosi maniera, kai herojus tiesiog preciziškai piešiamas, lyg būtų ne realus žmogus, o koks Volto Disnėjaus animacinis personažas. Nei jo sunkūs santykiai su tėvais, nei jo finansinė sudėtinga padėtis... Visa eliminuota drama ir palikta kažkokia pustuštė viltis, vien svajonės piešimas, todėl filmas kaip biografinis kūrinys neįtikina nė iš tolo. Bet...

Bet yra gerų dalykų. Po pirmosios valandos abejonių, dosnus apdovanojimas – herojus staiga tampa tikru herojumi ir pradeda pasivaikščiojimą tikrąja to žodžio prasme. Paskutinio pusvalandžio įtampa apdovanoja žiūrovą tokia erzinančia įtampa, kad tiesiog pamiršti tą naivią pirmąją valandą. Išties įtampos ir žavesio paskutiniame pusvalandyje tikrai netrūksta ir pagalvoti galima – to dar kine nemačiau! Išties vien dėl to pasivaikščiojimo ir buvo verta žiūrėti visą juostą. Puikiai pasirodė aktorius Joseph Gordon-Levitt, kuris mums ir prancūziškai, ir angliškai bėrė „kaip reikalas“, nors jo personažu nesu iš esmės patenkintas iki galo. Jo užsispyrimas pradžioje lėmė dideles ne simpatijas, atrodė tarsi pamišėlis, kuriam niekas nerūpi, tik jo pamišusi svajonė (aišku, kad daugelį gali žavėti toks personažas), bet nei dėkingumo jį supantiems draugams, nei tos meilės prancūzei merginai, koks nutašytas iš akmens, nesuprantu, kaip jį dar tokį negyvą ir atitrūkusį nuo socialinio gyvenimo palaikė aplinkiniai? Aišku, po to viskas išsibalansuoja, kaip ant to lyno. 

Taigi, nepaisant holivudinio patoso, filmas vis tiek man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela