Marguerite
Yourcenar. „Rytietiškos novelės“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 2008.
Sveiki, skaitytojai,
Prancūzų rašytojos Marguerite Yourcenar (1903–1987) knyga Rytietiškos novelės buvo netikėtas
atradimo džiaugsmas. Stilingas ir minimalistinis knygos viršelis, kuris itin
man patiko, kad net vien dėl jo norisi šią knygelę turėti savo namų bibliotekos
lentynoje. Iš tikrųjų M. Yourcenar tikriausiai taip niekada nebūtų atėjusi iki
mano skaitytinų knygų, jeigu ne viename interviu Kristinos Sabaliauskaitės
prasitarimas apie naujus literatūrinius atradimus.
Rytietiškos
noveles autorė parašė gana jauna, dar prieš Antrąjį
pasaulinį karą, tačiau jos redaguotos ne kartą ir pasirodė kaip rinkinys tik
devintajame dešimtmetyje. Tiesą sakant, kiek keistoka, kad prancūzė rašytų apie
Rytus, nebent ji pati būtų gyvenusi Rytuose. Pasirodo, M. Yourcenar buvo tikra
keliautoja, intelektuali keliautoja. Turėjusi gerą išsilavinimą, iš knygų
pažinusi Antikos kultūrą ir platųjį pasaulį, daugelį įvairių šalių mitus ir
legendas, ji perrėmė istorijų pagrindus ir su dideliu kūrybiškumo užtaisu pertransformavo
savaip. Autorė neslėpė savo homoseksualumo ir ilgą gyvenimą nugyveno su savo
partnere, todėl ir jos kūryboje svarbi prigimties tema, tik Rytietiškose novelėse jos perteiktos
potekstėmis, būdingomis apskritai rytų pasakojamajai tautosakai.
Kalbant apie Rytus, mes
dažniausiai įsivaizduojame maždaug tai, kas prasideda už Kaukazo t. y.
arabiškos šalys ir tyrai bei kalnai iki pat Japonijos. Novelėse daug
europietiškos kultūros, nes rinkinyje daug perfrazuota Balkanų bei apskritai
slavų folklorinės kultūros kūrinių. Viena iš tokių novelių Mirties pienas, kuri pasakoja apie tris brolius ir vieno iš jų
užmūrytą žmoną, kurios krūtis paliko išorėje, kad galėtų maitinti savo kūdikį. Apie
besąlygiškai paklūstančią moterį patriarchalinėje visuomenėje, kur vyras
paaukoja žmoną kaip vištos galvą ant kaladės. Kartu tai yra pasakojimas ir apie
motinos bei vaiko ryšį, kai vieni įsipareigojimai yra gyvybei, o kiti
įstatymams: „Paskui ir vyzdžiai skydo, virto tuščiomis akiduobėmis, kurių dugne
šmėkščiojo Mirtis, tačiau jauna krūtinė liko tokia pat kaip anksčiau ir dvejus
metus ryto aušroj, vidurdienį ir vakaro žaroj iš spenelių tekėjo stebuklingas
pienas, kol galiausiai nujunkęs kūdikis nusisuko nuo krūtinės“ (p. 39).
Štai pirmoji novelė Kaip išsigelbėjo Vangas Fo apskritai
būdingas kiniškas ir japoniškas atsidavimas, kur mokytoju pasikliaujama taip
besąlygiškai, kad veikėjai tampa kone budistiškai preciziškai disciplinuoti,
nepaisantys jokių kitų aplinkybių. Ši novelė – viena įspūdingiausių, ji turi
nepaprastai gražių ir neįtikėtinų pasakojimo prasmių, susijusių meno ir
tikrovės santykiais – tapytojo paveikslas su vandeniu leidžia herojams
išsigelbėti ir išplaukti nuo tuoj įvyksiančios egzekucijos. Magiška, paprasta,
bet genialu.
Rašytoja Marguerite Yourcenar.
Ten kur rytai, ten ir
daug pralieto kraujo, kažin kokios estetiškos ritualinės kančios, tai Rytietiškose novelėse taip pat esama: „Staiga
Markas atsisėdo, dešine ranka išsitraukė iš kairiosios rankos vinį, stvėrė
našlę už rudų plaukų ir pervėrė jai gerklę; paskui, kaire ranka išlupęs vinį iš
dešiniosios, perdūrė jai kaktą, o abu akmeninius smaigalius, ištrauktus iš
pėdų, suvarė į akis“ (p. 27). Kadangi ir mūsų tautosakoje esama smurto, taip ir
Rytų kultūros pasakojimuose. Apskritai novelių veikėjai dažnai ujami, jie
kovoja su prigimtimi, skirtingais įsitikinimais, suformuotais nerašytais
įstatymais, todėl neretai atrodo, kad veikėjai būtinai turi kažką įrodyti, nes
be to, jie pasidarytų paprasčiausiai nebeįdomūs ir nykūs.
Kita šio rinkinio
stipri pusė – meninis teksto klodas. Nepaprastai tapybiška kalba, kur šitiek
daug nuostabių ir lyg jau šiuolaikinei literatūrai nykstančių būdvardžių
vartojimas. Čia tikriausiai reiktų padėkoti ir vertėjui Linui Rybeliui.
Atrodytų, tokia kalba preciziškai manieringa, tačiau Rytietiškose novelėse to nėra,
nėra net nuobodu, priešingai – žodžiai kaip stikliniai kalėdinės eglutės
papuošalai, tokie gražūs ir trapūs, kad galima nusistebėti, kokia „skani“ ir
graži gali būti pati kalba. Gausybė palyginimų, simbolių, spalvų ir metaforų –
ištisa poetinės kalbos puokštė, būdinga visoms dešimt knygos novelių: „Anglys
žioravo, paskui užgeso ir pajuodo kaip nuvytusios raudonos rožės. Ugnis
išdegino ant Marko krūtinės platų apanglėjusį žiedą, panašų į šokančių laumių
ištryptus ratus žolėje, bet vaikinas nesudejavo ir nė viena jo blakstiena
nesuvirpėjo“ (p. 25).
Magiško realizmo
vaizdiniai, ateinantys iš įvairių tautų tautosakos savaime didina rinkinio
meninę vertę. Jeigu pasiilgote geros literatūros, kur būtų pasiekta meninė
harmonija, kur gražūs žodžiai, stiprus naratyvas, kur meninis vaizdinys
pateikia daugiareikšmes prasmes, tada prašom – M. Yourcenar yra nuostabi
rašytoja, kad jau pradėjau nekantrauti, kada vėl galėsiu ką nors paskaityti iš šios
autorės knygų.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą