Knyga: David Grossman "Užeina kartą arklys į barą"

David Grossman. „Užeina kartą arklys į barą“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 192 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu tendencingai stengiuosi suskaityti Man Booker ir Man Booker International pačias naujausias išverstas knygas laimėtojus ar nominuotus šioms premijoms (dažnai tai itin aukštos literatūrinės vertės garantas), todėl dažnai akis užkliūva už anotacijoje ar net tame pačiame viršelyje pažymėtu šių premijų užrašų, ranka savaime griebia už knygos. Pernai Man Booker International literatūrinį prizą pelnė izraeliečių rašytojas David Grossman (g. 1954) su savo gana kuklios apimties romanu Užeina kartą arklys į barą (hebr. Sus echad nichnas lebar), kurį išvertė Olga Lempert.

Sofoklis apskritai pamažu sėkmingai verčia šiuolaikinę žydų literatūrą. Per pastaruosius metus iš šios leidyklos tai jau trečiasis mano skaitomas žydų romanas. Puikūs romanai ir Abraham B. Yehoshua Ponas Manis bei Zeruya Shalev Meilės gyvenimas garantavo, kad nebereikia bijoti prašauti ir su Man Booker International laimėtoju, nors toks knygos paikas pavadinimas man asmeniškai nelabai patiko.

Istorija pasakoja apie jau senstelėjusį Dovelį Grinšteiną, kuris pakviečia vaikystėje pažinotą draugą į savo stendapo vakarą. Nežinantiems, kas yra stendapas, pasakysiu, kad tai scenoje anekdotus „skaldantis“ žmogus, rampos šviesoje linksminantis publiką. Būtent šis vakaras tampa įsimintiniausia gyvenimo prasmę apmąstančiu epizodu tiek pačiam Doveliui, tiek jo draugui. Nors Dovelis yra pagrindinis vakaro linksmintojas ir būtent iš jo daugiausia srūva tiesioginės kalbos, tačiau tikrasis pasakotojas yra stebintysis iš baro salės, kuris visomis išgalėmis bando suprasti ne tik Dovelio gyvenimą, bet ir savo paties santykį su Doveliui ir galiausiai su savimi pačiu.

Išraiškingame pasakojime veriasi kelios esminės temos. Viena iš jų – vaikystėje patirtos traumos ir jų poveikis Dovelio gyvenime. Sudėtingi jo ir tėvo, ir psichiniu sutrikimu sergančios mamos santykiai paženklino Dovelio likimą. Taip pat fiziniai duomenys – strazdanotas, mažas, vaikystėje, kad jo niekas neužgautų, vaikščiojęs ant rankų ir stebinęs aplinkinius iš esmės tekste D. Grossmanas perteikia taip natūraliai jautriai, kad patikėti tiesiog neįmanoma. Šįkart veikia pasirinktas ypač vykęs strateginis pasakojimas – per humoro vakarą, praktiškai per kelias pasakojimo valandas, papasakoti ne tik savo asmeninę istoriją, bet dalinai aprėpti visų žydų ir tuo pačiu pasaulio žmonių brendimo, asmenybės tapsmo ir galiausiai santykių nebūvimo tragediją. Sakoma, kad viduramžiuose tik pilies juokdariai galėdavę sakyti karaliui tiesą, nes visa tai buvo priimama kaip juokas, panašiu principu veikia ir šioji Dovelio tragikomiška istorija. Tarp šmaikščių anekdotinių „užsklandėlių“, kuriais veikėjas bando sulaikyti iš baro sprunkančius klausytojus, jis su ritmiškais atotrūkiais pasakoja savo pragaišties istoriją.

David Grossman

Vienas esmingiausių prisiminimų Doveliui yra vasaros stovykla, kurioje vyresni berniukai iš jo šaipėsi ir nuolat mušdavo. Toji didžiulė akimirka, kai jam praneša, kad jo tėvai mirę (jis nežino, ar abu, ar tik motina), jis stengiasi suprasti praradimo skausmą, jį aprėpti, tačiau tas šokas toks didelis, kad visą jį per trūkčiojantį ir chaotišką pasakojimą gali pajusti ir pats skaitytojas. Teksto ritmas sudaro įspūdį, kad šis 57 metų vyras dar tebėra savivokoje, dar tebevažiuoja tuo automobiliu numanomos tiesos ir realaus gyvenimo priėmimo link. Ta kelionė tampa visa Dovelio gyvenimo kelionės parabole, nors jam 57 ir jis seniai išlipęs, tačiau viena labai didelė sielos dalis tebėra ten įstrigusi, praradimo, menkavertiškumo ir niekinimo kelionėje.

Kai kada atrodo, jog D. Grossmanas tuoj su siužetu padarys kažką nerealaus, kažkokią vieną dalį išduos ir tarp berniuko ir jį vežančiojo atsiras kažin kokia baisi intymaus išnaudojimo, pedofilijos praraja ir berniukas gaus dar vieną vaikystės traumą. Tą liudija berniuko ir vairuojančiojo pokalbis, anekdotai intymiomis temomis, tačiau tai tėra tik pasakotojo išgaubta netikro pavojaus sfera, kurioje gali nutikti bet kas ir tik subtilios ir taiklios detalės padeda šiam netvarumo ir nesaugumo jausmui įsigalėti: „...mano sėdynės apmušale buvo skylutė, į kurią beveik visą kelią laikiau įkišęs pirštą. Viduje buvo minkštas porolonas, o aš, nesijuokit, nepažinojau tokios medžiagos, nes mūsų namuose čiužiniai buvo šiaudiniai, ir visą kelią atrodė, kad tai stebuklinga medžiaga iš kito pasaulio, kuri mane saugo, ir jei tik ištrauksiu pirštą, viskas tuoj sutrupės (p. 149)“. Turint galvoje, iš kokios laiko perspektyvos pasakoja Dovelis savo prisiminimus, tos subtilios detalės tik sustiprina traumos, įsirėžusios į jo gyvenimą, katastrofos mastą.

Pasakojimo antraeiliai personažai išties pagyvina pasakojimą, kaip antai neūžauga moteris, atpažinusi jį iš vaikystės. Ilgą laiką taip ir neaišku, kodėl ji, daug kartų viešai pažeminta Dovelio, niekaip neišeina iš baro, tačiau vienijantis tapatus likimas galiausiai suveda pasakojimo gale visus galus. Iš esmės Užeina kartą arklys į barą yra tragedija ir joje nėra nė lašo komedijos, tik komedijos žanro forma, po kuria liejasi nenusisekusio gyvenimo nuoskauda, kylanti iš praeityje patirtų traumų gausos. Dinamiška romano fabula leidžia mėgautis intuityviai perteikta psichologinio ir kartu filosofinio matmens literatūra, kurią šiandien su malonumu galima skaityti lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela