Knyga: Liz Nugent "Išnarplioti Oliverį"

Liz Nuget. „Išnarplioti Oliverį“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 2016 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nedidelį airių rašytojos Liz Nuget romaną Išnarplioti Oliverį (angl. Unravelling Oliver) pasitikau be išskirtinių lūkesčių, vien pasikliaudamas leidyklos Baltos lankos leidžiamos kokybiškos literatūros pasiūla. Knyga pelnė Irish Book Award apdovanojimą 2014 metais, o šiemet ją į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė.

Iš esmės į Išnarplioti Oliverį „suplaukia“ keletas literatūrinių žanrų – tai ir kriminalinė istorija, tai ir žmogiškoji Dikenso istorija, bet kartu tai ir elitinės literatūros prieskoniais dvelkiantis pasakojimas. Dėmesio centre – pagyvenęs Oliveris, kuris smarkiai sumuša savo žmoną ir atsiduria psichiatrijos klinikoje. Nuo pagrindinio įvykio retrospektyviai grįžtama į praeitį ir pasakojama priežasties užuomazgų istorija, kartais itin nejaukiai, bauginančiai, kuriant žmogaus monstro, tikrojo blogio idėją, kad net polifoniniame veikėjų pasakojimo koliaže atrodo, jog kartu paneigiamas ir kuriamas metafizinis paties blogio mitas apie Oliverį, tačiau, po veikėjų išpažintimis iš esmės slepiasi gana žmogiška ir visiems puikiai suprantama istorija.

Romanas nevienalytis, jį sudaro ištisa veikėjų grandis, atskiri pasakotojų balsai (buvusi Oliverio meilužė Moja, buvusi mylimoji Lora, Maiklas, Barnis, prancūzė Veronik, Judžinas), kurie visi turi papasakoti savo asmenines istorijas, susijusias su Oliveriu. Autorė lengvais potėpiais dėlioja iš pirmo žvilgsnio gana paprastą muilo operos vertą siužetą: neturtingas ir tėvų paliktas Oliveris trokšta turtų, pripažinimo, būti svarbiu, kad per sėkmę susigrąžintų tėvo prielankumą, todėl pasikliaudamas savo fizinėmis duomenimis ir gebėjimais bei įžvalgumu, leidžiasi įgyvendinti savo tikslo gana radikaliais būdais. „Jau seniai buvau susitaikęs su mintimi, kad savo gyvenime jis manęs nenorėjo, bet visada turėjau vilties, kad vieną dieną sugebės man atleisti už kažką, ką jo manymu, esu padaręs, didžiuosis mano pasiekimais ir pripažins mane savo sūnumi (p. 120)“.

Iš esmės Išnarplioti Oliverį pasakojimo struktūra veikia kaip atmosferos kūrimo priemonė, leidžianti gausioms pasakojimo perspektyvoms užminti įdomią Oliverio gyvenimo mįslę, galvoti apie jo asmenybės tapsmo periodus ir netgi šiek tiek piktintis. Būtent koliažiniu principu surėdytas perspektyvų žvilgsnis į Oliverį, leidžia pačiam skaitytojui tapti dar vienu įterptiniu pasakotoju, susidarančiu savo asmeninę nuomonę apie Oliverį. Nors pasakojimo strategija toli gražu nėra nauja, bet be jos šis romanas vientisume nebejaudintų ir nebūtų toks įtraukiantis bei paveikus.

Autorė iš esmės neužsiima mistifikavimu, ji išgaubia realų pasaulį perspektyvomis ir sukuria prigimtinio blogio iliuziją. Kaip vėliau paaiškėja, Oliveris tėra suformuotas tėvo nemeilės ir Liz Nugent kurpdama finalinį akcentą, visgi pasinaudoja senu geru posakiu: „obuolys nuo obels toli nerieda“ ir pavaizduoja Oliverį kaip jo tėvo naujesnę versiją. Bet taip dažnai gyvenime ir būna, nuo to, ko bėgame ir bijome, tuo patys ir pavirstame. 

Liz Nugent

Kurdama antraeilius veikėjus, L. Nugent pasitelkia nacionalinius aštunto ir devinto dešimtmečio ypatumus, politinę, ekonominę situacijas. Pavyzdžiui, gėjus Maiklas, nors pasakoja iš esmės apie Oliverį, bet nuolat pasakoja apie to meto homoseksualų padėtį šalyje ir savo coming out (liet. atsiskleidimas). Ne ką įdomesnė avantiūristės aktorės Mojos gyvenimo istorija bei vienišos ir vaiko per gaisrą netekusios Veronik pasakojimas. Iš esmės visi veikėjai atskleidžiami per jų asmenines gyvenimo žaizdas, nes tikriausiai ir nėra įtaigesnio būdo tai padaryti trumpame polifoniškos struktūruotame romane, neišeinant dėl rašto iš krašto.

Pasakojimą išplečia Oliverio jaunystės nuotykiai Prancūzijoje, jo santykiai su Veronik, čia šiek tiek užkabinama senesniosios airių kartos pasaulėžiūra, Holokausto tema, kriminalinė žmogžudystės bei autentiškų kūrinių vagystė – šios pasakojimo gijos įgalina detektyvinio-kriminalinio romano klodą, bet visumoje romanas labiau psichologinė drama, kuri nagrinėja žmogaus elgsenos ir asmens formavimo aplinkos įtaką žmogaus gyvenime. Yra teoretikų, kurie tvirtina, kad kiekviename žmoguje iš prigimties glūdi blogis, tik nežinia, kada jis ir kokiais būdais pasireikš. Liz Nugent kūriniu svarbu atskleisti tam, kokios reikia žmogui terpės, kad įvyktų šis blogio pabudimas žmoguje.

Beskaitydamas šią knygą prisiminiau prieš beveik dvejus metus skaitytą amerikiečių autorės puikų Lauren Groff romaną Moiros ir Furijos, kuriame panašiu perspektyvų principu nagrinėjami vienos šeimos santykiai – ten irgi būta smurto, pavydo, meilės, keršto... Išnarplioti Oliverį kur kas kompaktiškesnė istorija, neturinti tiesioginių sąsajų su antikiniais įvaizdžiais, bet visgi pabaigoje tikėjausi išgirsti ir dar vieną balsą – sumuštosios Oliverio žmonos Elis pasakojimo versiją, bet regis, autorė nebenorėjo išsiplėsti ir, vargu, ar dar viena versija būtų ką nors suteikusi šiai istorijai. 

Apibendrinant romaną, norisi pasakyti, kad knyga gera, įtraukianti savo pasakojimo pasirinkta perspektyva, kuriant daugiavariantinį žmogaus asmenybės matymo ir vertinimo vaizdinį. Knyga – atmosferinė, ją lengva skaityti kaip populiariosios literatūros tekstą, tačiau akivaizdu, kad idėjinis lygmuo, raiškos būdai yra elitinės literatūros privalumai, kurie lengvame pasakojimo tone sukuria bauginančio žmogaus sielos perspektyvą pažinti ir priimti gyvenimą kartais mums nepriimtinais būdais. Bet kokiu atveju, aukščiausiame idėjiniame lygmenyje ši knyga yra apie nemeilės atoveiksmį tiek Oliverio, tiek mūsų visų gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela