Sveiki,
Tikriausiai esu matęs nemažą dalį
prancūzų režisieriaus Francois Ozono filmų, tad galiu drąsiai sakyti, kad
režisierius yra išbandęs nemažai žanrų, pradedant spalvingais miuziklais, absurdiškomis
komedijomis ir baigiant tamsiais ir šiurpiais detektyvais. Kai kada stebindavo,
kai kada juokindavo. Paskutiniojo dešimtmečio derlius buvo gana brandus, F.
Ozon, kaip ir Pedro Almodovaro, buvo pasiekęs gana aukštą kartelę, tačiau
paskutinis jo filmas „Vasara ’85“, o dar kai kur
verčiama kaip „85 metų vasara“ (pranc. Été 85) (2020), jis tarsi grįžta prie
savo trumpametražių dešimtojo dešimtmečio filmų temų ir energetikos. Iš to
laikotarpio pamenu nebent „Vasaros suknelė“ (1996), kurio motyvas aprengti
vaikinuką suknele, iš dalies savaip panaudotas ir šiame filme.
F. Ozon nebuvo ir niekada nebus
vien tik LGBTQ kino režisierius, štai kodėl jis įdomus, nes jį domina ir kitas
pasaulis, ne vien homoseksualus, tačiau tenka pripažinti, kad homoerotika „prasimuša“
net pačiuose tamsiausiuose jo filmuose. Naujausias filmas „Vasara ’85“ pasakoja apie kurorte prie jūros gyvenantį jaunuolį
Aleksį, kuris nori būti vadinamas Aleksu. Neseniai baigęs mokyklą, jis žavisi
literatūra, galvoja apie savo ateitį, studijas, kovoja su tėvo primestais
lūkesčiais – tokia jo kasdienybė. Vieną vasaros dieną jis išplaukia būriuoti,
užmiega, o kai prabunda, jis pamato artėjančią audrą, tačiau viskas apsiverčia.
Galiausiai vaikiną išgelbėja pro šalį plaukęs kitas vaikinas ir tarp jų
užsimezga draugystė. Toji draugystė greitai įgauna homoseksualių simpatijų ir
netrukus du jauni vaikinai tampa meilužiais...
Šalia pasakojama Davido, antrojo
vaikino, tėvo netekties istorija. Kaip galima suprasti, Davidas manipuliuoja,
nes nėra atsigavęs po tėvo netekties, jam santykiai tai tik nuotykis, jis
nesiekia pastovumo. Vienas dirbtiniausių filme momentų tampa susitarimas tarp
vaikinų, kuris neva pirmasis numirs, likęs turės sušokti ant jo kapo. Nereikia būti
genijumi, kad suprastum, jog siužetas pakryps taip, kad būtent filmo razina taps
šioji pranašiška frazė. Tiesą sakant, viskas filme kurortiškai naivu,
neįtikėtina ir dirbtina. Režisieriui, žinoma, pavyko išgauti kažką panašaus į
Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“ LGBT versiją, kur viskas perdėtai nenatūralu,
perspausta ir netgi infantilu. O kas sakė, kad jaunuolių įsimylėjimas nėra toks?
Juokingiausi momentai, žinoma, buvo trys: 1) vaikinas persirengia mergina, kad
morge pamatytų mirusį vaikiną; 2) jis lenda prie gedinčios motinos, ir
nesuvokia deramai, kad ji jį regi kaip atpirkimo ožį, žodžiu, kaip žudiką; 3)
jis naktį šoka ant kapo, klausydamasis Rod Stewart „I‘m Sailing“ dainos.
Makabriška, dirbtina, neįtikina. Toks twink stiliaus mirtimi paaštrintas
romaniūkštis, įprasminti paaugliškiems jausmais.
Atrodo, daug turėtų atpirkti
1985-ųjų metų rekonstrukcija – šukuosenos, garso takelis, rūbai, bendravimo
maniera, nešiojamos „ausinkės“, tačiau niekuo nebenustebinsi, nes dabar
didžioji dalis pop muzikos ir muzikos vaizdo klipų atkapstė būtent šį
dešimtmetį ir pavertė savotišku epochos fetišu. Kitą vertus, suprantu, kad pačiam
F. Ozonui šis dešimtmetis ir metai labai svarbūs, jis idėjų sėmėsi iš savo
patirties, gal net perkūrė savo paties romantinius vienos vasaros santykius ir
pavertė šiuo filmu. Žiūrėti buvo lengva, visą laiką šypsojausi, lyg žiūrėčiau
kažką nepaprastai naivaus, netgi pats prisiminiau, kaip užsispyrusiai galima
kankintis prisirišant su perdėtais lūkesčiais, bet visumoje man filmas vis tiek
vienas silpnesnių pastarojo dešimtmečio F. Ozono darbų.
Mano įvertinimas:
6/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą