Filmas: "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno" / "Bad Luck Banging or Loony Porn" / "Babardeala cu bucluc sau porno balamuc"

 Sveiki,

 

Antras iš eilės stiprus „Kino pavasario“ filmas! Ir šįkart rumunų režisieriaus Radu Jude provokatoriaus filmas itin keistu pavadinimu „Nesėkmingas pasidulkinimas arba šelmiškas porno“ (rumun. Babardeala cu bucluc sau porno balamuc) (2021). Rumunų kinas vis dar nesiliauja stebinti! Taip prieš kelerius metus norėjau „Kino pavasaryje“ pamatyti jo darbą „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (2018), tačiau tam nebuvo sąlygų, įtariu, kad anas filmas būtų lygiai taip pat patikęs kaip ir šis.

 

Šiame naujausiame režisieriaus darbe pasakojama apie istorijos mokytoją, kurios filmuoti sekso žaidimai publikuojami internete. Apie šiuos vaizdus sužino ne tik direktorė, bet ir mokiniai, jų tėvai. Mokytoja pirmojoje istorijos dalyje vaikšto po miestą ir ruošiasi tėvų susirinkimui, kurio metu tėvai spręs, ar mokytoja gali toliau mokyti vaikus. Daugiau nei pusvalandį mokytoja blaškosi po miestą, mes regime daugybę vitrinų, automobilių, judrių gatvių. Nuo paprasto sausakimšų miegamųjų rajonų su mažomis vitrinomis ir turgeliais mokytoja leidžiasi į prabangų senamiestį ir mes regiame besikeičiančius miesto vaizdinius. Vis galvojau, kodėl? Ar tai neturėtų pasakoti apie pačią mokytoją? Galiausiai tai ir miesto, ir visos Rumunijos istorija, o tos reklamos ir afišai yra „susisluoksniavusi“ istorija, kurią režisierius ciniškai ir sarkastiškai reflektuoja antrame filmo skyriuje, kai absurdiškai pateikia Rumunijos ir viso pasaulio faktus. Šitaip taikliai ir sarkastiškai kone anekdotiniu žanru ir vaizdiniais sustyguoti paskutiniųjų šimtmečių istorinių vyksmų kritika, pradedant nuo rasizmo, homofobijos ir baigiant Antruoju pasauliniu karu, kai Rumunija išdavė Vokietiją, nuo antisemitizmo iki moterų teisių. Ilgą laiką tas šmaikštumas stebina ir verčia i pergalvoti, kokiose dažnai banalybėse mes visi „maudomės“.

 

Iš tikrųjų tokiu būdu stengiasi nesumenkinti istorijos, tačiau būtent tokiais akibrokštais permąstyti, kad neretai žmonių kova dėl įsitikinimų ir prietarų neatitinka žmogiškųjų faktorių. Kai suokalbiškai garbiname didvyrius, kurie eina į karą iškėlę pergalingus kumščius, o kitame kadre matome dokumentines nuotraukas su tų pačių didvyrių lavonų krūvomis, arba kai aukšto rango politikai karininkai suokia apie šviesią šalies ateitį ir tuoj rodomi badaujantys vaikai, arba kaip taksistas šluotkočiu talžo romų tautybės moterį – iš tikrųjų tai pasakoja apie mūsų civilizacijos absurdiškumą ir beviltiškumą. Ant šių įvykių „susluoksniuotos“ didžiosios afišų ir produktų kompanijos, kurias regėjome, mokytojai einant į susirinkimą. Mes vargani savo netobulos civilizacijos kūrėjai ir savo kūrinių įkaitai. Galiausiai mokytojos teismas tampa Magdalietės teismo procesu, kai tėvai žeminančiai prie jos peržiūri pornografinį įrašą. Vyrai mąsto stereotipiškai, moterys davatkiškai, galiausiai tėvai šiame Linčo teisme tampa tam tikrų istorinių įvykių karikatūromis, kurios atkartoja suskilusio pasaulio vaizdinį tais pačiais istoriniais faktais.

 

Visa tai perteikiama hiperbolizuotai komiškai, kad net beveik tampa civilizacijos parodija. Tėvų susirinkime mokytoja taip pažeminama, kad veikėjai iš esmės tampa personažais – tai panašu į geneliai suregztą pamišėlių teatro šou. Kitaip sakant, režisierius randa aštrų būdą, kaip paprastomis ir daug finansų nereikalaujančiomis priemonėmis – sarkazmu, komedija, cinizmu, ironija – perteikti dirbtinius socialinius primestus konstruktus, kurių įkaitais mes tampame. Mokytoja, kuri negali mylėtis, nes ji mokytoja, o jos moralę apsprendžia ne jos pasirinkimas, o sociumo žeminantis teismas. Tai taip panašu į šių dienų Lietuvą, kur galima rasti susiskaldžiusių ir smarkiai praskalautų smegenų socialines grupes, kurios bando daryti perversmus, pridengusios savo tamsumą trispalvėmis ir prisiskyrusios sau dievo vaidmenį nurodinėti, kaip ir pagal kokias moralines normas gyventi kitiems.

 

Filme yra pornografinių intarpų ir jie taip aiškiai ir aštriai koreliuoja su tuo, kas šiaip žmogiška (mylėtis, mėgautis kūnu, santykiais) ir tuo, kas nėra prigimtis, pavyzdžiui, vaizduoti mokytojos statusą tarsi moters kūnas ir geismas neegzistuotų. Žodžiu, man šis filmas komiškai tobulas istorijos vadovėlis, kuriame galima per įvairias perversijas įvertinti mūsų nacionalizmą ir globalizmą. Filmas nufilmuotas pirmosios pandemijos bangos, veikėjai vaikšto su kaukėmis, tačiau kartu tos kaukės tampa dar ir įsitikinimų ir nuomonių apynasrių simboliais.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.4

 

Nuorodą į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela