Sveiki skaitytojai,
Tęsiu
„Kino pavasario“ festivalio filmų apžvalgas ir šįkart nusprendžiau pažiūrėti
kanadiečių režisieriaus Bruce LaBruce režisuotą filmą „Šventasis Narcizas“
(angl. Saint-Narcisse) (2020). Maniau, kad tai mano pirmoji pažintis su šiuo
režisieriumi, tačiau būsiu apsirikęs, nes, pasirodo, esu matęs jo sukurtą „Gerontofilija“
(2013) – tai tokia labai keista trauka, kai jaunam vaikinukui labai jau patinka
pensininko amžiaus vyrai, todėl dirbdamas senolių pensionate nuolat jaučia
seksualinę trauką...
Naujausiame
savo filme, kuris ne tik mano nuostaba, yra priskirtas prie „Meistrų“ programos
(tikriausiai šiuo atveju ne kokybė lėmė, bet režisieriaus filmografinė kiekybė).
Taigi „Šventasis narcizas“ pasakoja apie seksualų jaunuolį, kuris po močiutės
mirties iš senų laiškų sužino, kad jo tikroji motina vis dar gyva. Jis susiranda
motiną, kuri gyvena su nesenstančia (nes apkerėta) biseksualia moterimi. Taip
pat sužino, kad turi brolį dvynį, kuris ilgą laiką gyvena vienuolyne, pastarąjį
tvirkina ir išnaudoja vienuolis prižiūrėtojas...
Žodžiu,
kur spjausi, ten rasi vien tik seksualines perversijas, abejotiną moralę ir
troškimą šiuo kinu prieštarauti nusistovėjusioms visuomenės normoms. Tiesą sakant,
esu už tokį revoliucinį kiną, bet tuo pačiu tenka pripažinti, kad „Šventasis Narcizas“
nepavykęs filmas. Paties filmo mistifikavimo ir paslaptingumo formavimo būdai (pranašiškos
vizijos, sapnai, nesenstanti moteris, motina ragana, išskirti dvyniai, incestas
tarp dvynių, fanatikas iškrypėlis vienuolis ir t. t.) visko tiek daug ir viskas
taip neproporcingai perteikta, kad bendroje istorijos sąrangoje nei tos
simbolikos, nei estetikos, nei rišlesnės minties nebeliko. Liko kažkoks pretenzingas
perversijų lipdinys, kuriuo norima šokiruoti, bet kokia kaina „neskaniai“
paveikti žiūrovą.
Nors
pasakojimo tonas kiek primena F. Ozono ir R. Polanskio tamsiųjų detektyvinių
trilerių atmosferą, tačiau akivaizdu, kad režisierius nėra išsigryninęs ir
susitvarkęs scenarijaus. Norima labai didelio efekto, tačiau kai kada išeina
itin komiški, neracionalūs ir labai jau antilogiški sprendimai, pavyzdžiui, kai
vienas iš dvynių, apsikeitęs vietomis, kieme pradeda mylėtis su savo mamos
mylimąja, po to jie važiuoja automobiliu gelbėti apkeistojo brolio ir čia pat
dar bando aistringai bučiuotis... O dar tie motinos ir sūnų susitikimo
žvilgsniai nė iš tolo nepriminė raganiškojo efekto, artimiau indų serialų hiperbolizuotiems
žvilgsniams. Tokie neskanūs niuansai tiesiog brokuoja bendrą filmo visumą. Aš suprantu,
kad filmas turėjo kalbėti apie lyčių ir orientacijų nepaisymą, tam tikrą maištą
ir protestą prieš „tradicinius“ atstovus, bet visumoje šioje pritemptoje juodoje
istorijoje tikriausiai prisiminsiu tik apsinuoginusio pagrindinio aktoriaus
žavumą, o visa kita – tiesiog trūksta talento, meistriškumo. Ekspresija neveikia,
kai ji negeba intelektualiau perteikti socialinės kritikos, ko akivaizdžiai,
mano supratimu, labai ir trūko šiam filmui. Jeigu jums patinka erotika,
provokacija, ekspresija vien dėl ekspresijos, manau, galite
bandyti pažiūrėti.
Mano įvertinimas: 5/10
IMDb: 5.3
Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą