Sveiki,
Vienas laukiamiausių „didžiojo kino“
projektų buvo Lanos Wachowski režisuota fantastinė drama „Matrica. Persikėlimas“
(angl. The Matrix Resurrections) (2021), kuris pratęsė beveik prieš 20
metų užbaigtą „Matricos“ trilogiją. Pastarieji darbai gerokai pakeitė
holivudinį kiną ir padarė fantastiniam veiksmo žanrui nemažos įtakos. Tik laiko
klausimas, kada „Matrica“ turėjo būti vėl sugrąžinta į didžiuosius ekranus, nes
ten slypi stulbinančios idėjos bei aukso kasykla žiūrovams. Sunku pasakyti, ko
iš tikrųjų tikėjosi kino žiūrovai, nes filmas pasitiktas ir įvertintas labai „drungnai“.
Daugelis argumentuoja, kad filme lyg ir niekas nepatobulinta ir niekas
novatoriškiau neišvystyta nuo paskutiniosios dalies, nors kino industrijoje
daug kas per tą laiką patobulėjo...
Pradėsiu nuo to, kad filmas nėra
blogas ar prastas. Autorė sąžiningai nusprendė tęsti ten, kur sustojo: po 20
metų atgaivina Neo ir Trinitę naujiems veiksmo nuotykiams. Prie siužeto dirbo
knygos „Debesų atlasas“ rašytojas David Mitchell, kuris taip pat moka sukurti
sudėtingas rebusą primenančias pasakojimo struktūras. Visgi žiūrint šią
neblogai atidirbtą „Matricos“ dalį, galima pagalvoti, kad esu išlepintas
įmantresnių siužetų, pavyzdžiui, anuomet pritrenkęs Nolano filmas „Pradžia“
(2010) davė pagrindo suabejoti, ar negalėjo šioji „Matrica“ įdomiau ar
sudėtingiau paplėtoti savo idėjas?
Filmas iš esmės laikosi ant tų pačių
prieš 20 metų suformuotų idėjų t. y. žmonės užmigdyti savo kapsulėse yra
nugrimzdę į kolektyvinę pasąmonę, sukonstruotą dirbtinio intelekto-programos,
kuri vadinama matrica. Atsibusti ir pasipriešinti bei pamatyti kur kas baisesnę
tikrovę yra be galo sudėtinga, todėl Neo ir toliau išlieka tuo išvaduotoju,
didvyriu, tačiau jam reikia Trinitės, tos jį pastiprinančios mylimosios. Filmas
fokusuojasi į Neo pasimetimą, neigimą ir vėl pripažinimą, bandant susigrąžinti
Trinitę. Klasikinė meilės istorija, štai kas iš esmės šiame filme nuvilia
labiausiai, kad veikėjų vidiniai motyvai ir intencijos pačios banaliausios ir
užuot gelbėjęs civilizaciją, Neo renkasi meilę. Žinoma, meilė nėra savaime
banali, tačiau kine tai atsibodę ir nualinti motyvai.
Visas likęs „Matricos“ kuriamas
pasaulis iš esmės jau buvo išbaigtas iki 2003 metų, tad autorių komanda
nusprendė jį išplėtoti per Neo psichiką, įtikinant, jog jis gyvena savo
programuotojo gyvenimą, o laisvomis valandomis sėdi pas psichiatrą su juoda
kate. Beje, pats geriausias ir įdomiausias vaidmuo šioje dalyje atiteko būtent
aktoriui Neil Patrick Harris, pastarasis su ugnele išliko nuo pradžios iki
galo. Daug šioje dalyje aktorių iš seserų Wachowskių atėjo iš jų ruošto puikaus
serialo „Sense8“ (čia tiems, kurie galvojo, kad kūrėjai gulėjo 20 metų ruošdami
vien tik šią „Matricos“ dalį). Buvo smagu juos antraplaniuose vaidmenyse vėlei
pamatyti. Šioje dalyje pamatysite beveik visus „Matricos“ kultūros atributus,
jau seniai tapusiais ir Helovyno kostiumo detalėmis ir internetiniais memais
apie, pavyzdžiui, mėlynas ir raudonas piliules.
Filmas praplečia ir išplėtoja senas „Matricos“
idėjas, leidžiasi į dar vieną iliuzijos ir tikrovės priešpriešų kelionę,
išplėtoja žmogaus gebėjimą tapti savo tikrovės ir likimo kalviais, tačiau filmas
pernelyg susitelkė į plokščios ir paprastos meilės istorijos matmenis, o
pabaigoje kone supermenais tapę herojai apstulbina tokiomis netikėtai
linksmomis pabaigtuvėmis. Bet kokiu atveju, filmą vertinu kaip dar vieną šios
sagos neblogą tęsinį.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 5.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą