Sveiki,
Šįkart trumpai aptarsiu savo
įspūdžius apie Čilės režisieriaus Pablo Larraín režisuotą biografinę dramą „Spencer“
(angl. Spencer) (2021). Myliu šį režisierių už tuos Lotynų Amerikos
filmus „Ne“ (2012), „Klubas“ (2015), „Neruda“ (2016). Paskutiniuoju metu režisierius
dirba su anglakalbe kūrybine komanda ir buvo taip pat pastebėtas už filmą „Žaklina“
(2016). Nevengdamas moterų portretų, jis ryžtasi sukurti ir legendinės
princesės Dianos filmą. Iki ištekėjimo už princo ji buvo tiesiog Diana Spencer,
taip filmas ir vadinasi.
Kai 2013 metais aktorė Naomi Watts
dalijosi savo patirtimi apie Dianos vaidmenį, kuri, nuo ryto iki vakaro
persukinėdama Dianos įrašus, bandė atkartoti princesės judesius ir manierą,
buvo sunku patikėti, kad filmas su tokia aktore gali nenusisekti. Palyginus
2013 metų bandymą papasakoti princesės gyvenimą su „Spencer“ variantu,
akivaizdu, jog „Spencer“ filmas kur kas įtaigesnis. Nors gerai atliko pagrindinė
vaidmenį „Saulėlydžio“ pažiba Kristen Stewart (ar dar prisimenate tuos memus ir
palyginimus jos vaidybą su neobliuota lenta?), manau, jog jau seniai ši aktorė
šiuos memus paneigė ne žodžiais, o savo vaidmenimis. Dianos vaidmuo jai tiko,
bet iš esmės filmą gelbsti ne aktorės įdirbis (nors ir jis), o būtent
režisūriniai ir scenarijaus sprendimai.
Filme pasakojamos tik trys Kalėdų
dienos karališkuosiuose rūmuose, kai Diana grįžta aplankyti vaikų ir
vakarieniauja su karališka šeima. Tomis dienomis ji jaučiasi vieniša,
sutrikusi, paskendusi atskirtyje ir haliucinacijose. Filmas apsisprendęs paneigti
politizuoto serialo „Karūna“ versiją, kuri ganėtinai populiari ir populistinė,
todėl pirmiausia rekomenduočiau filmą pamatyti to serialo gerbėjams. Tai kita
perspektyva. Nors filmas biografinis, filmas leidžia sau labai laisvai
interpretuoti, vaizduoti išduotą princesę, kuri mintimis nusikelia į vaikystę,
aprauda savo nelaimingo gyvenimo etapą, kenčia vyro neištikimybę ir kartu bando
išlikti šilta ir žmogiška savo vaikams.
Neslėpsiu, kad filmo tikslumu
netikiu, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie Dianą? Jos sudėtingą įsipareigojimą
viešojoje erdvėje vaidinti visuomenėje primestus standartus? Filme ji įkaitė,
sutrikusi ir visada balansuojanti ant beprotybės protrūkio. Ji skaito knygą
apie nukirsdintą Anne Boleyn, kuri gyveno tuose pačiuose rūmuose prieš beveik
500 metų, ir kuri, beje, net Dianai pasirodo vizijose ir sapnuose, o čiuopdama
vyro nenuoširdžiai dovanotus prabangius perlus pati jaučiasi tarsi nukirsdinta.
Įdomūs poetizuoti psichodeliniai balansavimai leidžia meniškai mėgautis filmu,
o labiausiai jame veikia nutylėjimai. Režisierius eina galimai nutylėtos
istorijos perspektyva ir kalba ne tiek per veiksmus, kiek per veikėjų nebuvimo
scenose, tarsi Diana būtų izoliuota ir išjuokta karališkos šeimos. Visiškai
priešinga versija, nei 2013 metų. Senoji versija siekia labiau atkartoti
viešosios spaudos suformuotą Dianos įvaizdį, šiame (gal ir labai nepopuliariame
minios žiūrovų atžvilgių sprendime) bandoma perteikti įkalintos pareigybėse ir įvaizdžiuose sutrikusios
moters (savotiškos maištininkės) įvaizdį. Stiprus K. Stewart spyris kritikams,
už kurį ji turėtų dėkoti nepataikaujančiam režisieriui.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 76/10
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą