Sveiki,
Mėgstantiems
šiuolaikinį lenkų kiną, manau, nepraslysta nė vienas žinomesnis lenkų darbas. Štai
Maciej Pieprzyca režisuota drama „Ikaras. Mieteko Košo legenda“ (lenk. Ikar.
Legenda Mietka Kosza) (2021) pasakoja apie realiai gyvenusį lenkų džiazo aklą
pianistą Mieczyslaw Kosz, kuris iš gyvenimo pasitraukė 1973 metais, sulaukęs
vos 29 metų.
Mėgstu
biografines menininkų istorijas, tačiau mėgstu ir kitokias menininkų asmenybių
pateiktis, norisi to neholivudinio prieskonio, kada žiūri filmą ir jauti, kad scenaristai
ir kino kūrėjai susėdę negalvoja komerciškai, kaip iš turimos medžiagos
padaryti visiems nesunkiai suvokiamą naratyvą ir nepadaryti gėdos, kitaip
sakant, parodyti teigiamus menininko gyvenimo aspektus. Tas būdinga ir
dokumentiniams filmams, todėl man svarbu tokiuose filmuose pamatyti
įvairiapusiškumą ir kontraversiškumą, jeigu jis, žinoma, egzistavo. M. Kosz
asmenybė, manding, nelabai kuo skiriasi nuo puikiai įvertinto „Edith Piaf.
Rožinis gyvenimas“. M. Kosz vaikystėje apanka ir tėvai, paprasti kaimo ūkininkai,
palieka sūnų vienuolyne, kuriame globojami panašaus likimo vaikai. Čia mažasis
Kosz būtent ir pradeda savo pirmąsias pianino pamokas, o visiškai praradęs
regėjimą, nebepasiduoda vienuolių įsakymams ir ima pašėlusiai improvizuodamas
skambinti... Toliau viskas pagal gyvenimišką ir daugelyje filmų matytą
scenarijų – M. Kosz lemta tapti lenkų džiazo legenda.
Iš
tikrųjų pirmas pusvalandis praslinko ganėtinai abejingai. Iš lenko kino
tikiuosi pačios aukščiausios kokybės ir puikių, neeilinių scenarijų. Deja,
šioje istorijoje atpažinau beveik visus svarbiausius filmų apie menininkus
mechanizmus, todėl filmas ganėtinai schematiškas t. y. vaikystės vaizdinius „užkloja“
dabarties veikėjo problemos, galiausiai per visą filmą mažomis nuotrupomis
bandoma sulygiuoti ir vaikystės vaizdiniais paaiškinti asmenybės tapsmo
istoriją, akcentuojant kokią nors negalią ar socialines sudėtingas aplinkybės,
kurios emociškai nepaliktų žiūrovo abejingo. Tiesą sakant, netgi Kosz
gyvenimas, kai jis užsidega kurti ir nebegali be muzikos gyventi, tampa aišku,
kad kaip daugelis taps neurotikas, atstums ir susipriešins su savo draugais,
nusigers ir pasieks, žodžiu, dugną, nes genijus ir paprastas gyvenimas, kaip
žinia, pas daugelį žymių menininkų, įskaitant ir šį džiazistą, nesuderinami
dalykai. Viskas kaip iš vadovėlio.
Visgi
filmo stipriosios pusės būtų pagrindinio aktoriaus, tikriausiai mano nuo šiol
mėgstamiausio lenkų aktoriaus Dawid Ogrodnik atlikimas. Labai įtaigiai
įsijautęs į šį vaidmenį! Kaip mūsų aktorius Giedrius Arbačiauskas LRT studijos
rengtame reportaže „3 minutės iki filmo“ teigė, aktorius per 10 metų sukūrė ne
vieną įsimintiną vaidmenį ir tai yra plataus europinio masto aktorius. Tai ne
pirmas sykis, kai atkreipiu D. Ogrodink – verta pamatyti šį jo vaidmenį. Nors Kosz
nesu tyrinėjęs, visgi jo laikysena man nuolat priminė Andrejaus Tarkovskio
išvaizdą. Kitas svarbus filmo pliusas, žinoma, yra nuolat be paliovos skambanti
džiazo muzika, kuri tampa ne tik filmo fonu, bet iš tikrųjų sukuria bendrą
emocinį atmosferos gaudesį, jautiesi lyg kokioje jaukioje kavinėje. Tik jums
spręsti, ar norite pamatyti šį filmą. Manau, tikri muzikantai pamatys kur kas
daugiau, nei man pačiam pavyko, nes biografiją papildo ir muzikos žanras, to
laikmečio stilius.
Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 6.6
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą