Sveiki,
Po
to, kai prieš pusmetį pamačiau kinų režisieriaus Jia Zhangke filmą „Balčiausi
yra pelenai“ (2018), pamaniau, kad noriu netrukus pažiūrėti ir kitus
režisieriaus darbus, o ir LRT vienu metu surengė geriausių šio režisieriaus
filmų retrospektyvą. Bet pas mane taip jau nutinka, kad ką suplanuoju pažiūrėti
greitu metu, užstringa ir pasimiršta. Jo filmas, rodytas Kino pavasario
festivalyje „Kalnai gali pasislinkti“ (angl. Mountains May Depart)
(2015) pasakoja vienos meilės istoriją, kuri prasideda 1999 metais, baigiantis
tūkstantmečiui ir tikintis, kad kitas tūkstantmetis žmonėms atneš kažką
nepakartojamo. Šioje istorijos atkarpoje mergina Šen renkasi vieną vaikiną iš
dviejų ir, kaip galite įsitikinti, ji pasirenka labiau turtingesnį ir ambicingesnį
vyruką, o švelnesnį ir mažiau sėkmingą palieka.
Istorija
vėliau mus nukelia į 2014 metus, kur mes matome pasikeitusius likimus.
Išdraskyta šeima ir vėžiu sergantis skurstantis tėvas laukia malonės. Po to
mums rodoma ateitis 2025 metais, kai istoriją pratęsia internate augęs Šen
sūnus, kuris ilgėdamasis motinos, susiranda savo mamos amžiaus meilužę... Tai
filmas triplikas, nusidriekęs nuo naujo tūkstantmečio slenksčio iki naujųjų
laikų. Nors istorija iš pažiūros atrodo gana melodramatiška, tačiau režisierius
išvengia lotynų amerikietiškų serialinių banalybių, kadangi istoriją plėtoja
veikėjų pasirinkimų ir klystkelių būdais, įpindamas Kinijos socialinius,
ekonominius ir moralinius kontekstus. Tai jau antras režisieriaus filmas, kurį
matau, ir jau atpažįstu tą Kinijos kritikuojamą kontekstą, čia ir vėl
vaizduojami pervargę ir sunkaus juodo darbo nualintų žmonių vargai, jų prigresusios
svajonės, kurios koreliuoja su naujo daug žadėjusio tūkstantmečio nusivylimu. Mergina
pasirenka turtingesnį vyruką, tikėdamasi smagesnio ir saugesnio gyvenimo, o po
daugel metų iš jos tas pats vyras atima sūnų, kurį pavadina Doleriu. Tai nusivylimą
vaizduojantis filmas, kada už siekimą socialinių garantų, pamenamos asmeninės
nuostatos ir laimė, todėl natūralu, kad blyksteli tam tikras vos įžvelgiamas
didaktinis filmo blyksnis, kuris kartu nupasakoja ir Kinijos žmonių likimus.
Filme
tris kartus sukamba vakarietišką aušrą žadinanti Pet Shop Boys daina „Go West“,
pagal kurią šoka pagrindinė veikėja Shen. Ši daina tampa dvejopa metafora, kuri
žymi „prasimušusių“ kinų šeimas į aukštumas, kada jie savo sūnaitėlius
išsiunčia į tarptautines internatines mokyklas ir auklėja vakarietiškai, o kai
kas tikėdamasis amerikietiškai vakarietiškos svajonės ima ir subliūkšta nesulaukę
išsipildymo. Pasiseka tik nedaugeliui. Man tai filmas apie naiviai svajojančią
tautą, kuri bando taikyti lengvos sėkmės formulę, tačiau tai tampa ir gyvenimo
prakeiksmu. Tik filmui pasibaigus, galvodamas, ką aš iš tikrųjų pamačiau, ėmiau
galvoti apie šio filmo kultūrinius kontekstus, ir supratau, kaip smarkiai šioji
istorija (kaip ir viskas, kas yra Kinijoje) yra paveikta vakarietiškos kultūros.
Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kad man labiau patiko „Balčiausi yra pelenai“,
tačiau tik pasibaigus „Kalnai gali pasislinkti“ ėmiau suvokti šio filmo subtilumą:
kai negali aštriai kritikuoti savo šalies, reikia pasitelkti labai gudrius
pasakojimo įrankius ir techniką, kad galėtum perteikti savo šalies žmonių
beviltišką pasimetimą vertybių pasaulyje. Čia beveik Ezopo kalba mūsų
sovietiniais laikais, todėl man filmas labai patiko. O pabaigoje sningant
šokanti Šen sako: jeigu negali pakeisti pasaulio, gali tiesiog šokti ir
svajoti.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 6.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą