Knyga: Danutė Kalinauskaitė "Baltieji prieš juoduosius"

 

Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“ – Vilnius: Tyto alba, 2023. – p. 202.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkada mėgau žaisti šachmatais, buvau netgi neblogai pramokęs ne tik paprastus ėjimus, bet ir turėjau savitą strategiją, tačiau gyvenime atsitiko taip, kad žaisti nebuvo su kuo ir šį žaidimą pamiršau. Prieš kelerius metus sužiūrėjau visą „Valdovės gambitas“ serialą ir vėl buvau susidomėjęs žaidimu, tačiau prieš šachmatų nepriėjau. Tiesa, Krokuvoje nusipirkau nuostabaus grožio šachmatų rankų darbo rinkinį, taip ir guli kaip puošmena, nė karto nežaista. Visgi galima šachmatais savitai pažaisti skaitant lietuvių prozininkės Danutės Kalinauskaitės (g. 1959) romaną Baltieji prieš juoduosius, kuris, beveik neabejoju, taps viena geriausių 2023 metų lietuvių rašytojų knygų prozos kategorijoje.

 

Danutė Kalinauskaitė suvokiama kaip novelistė, kurios naujos knygos paprastai reikia laukti tiek ilgai, kad pamiršti, jog apskritai egzistuoja tokia rašytoja. Neproduktyvi. Tačiau užlaikiusi kūrybines galias, taupiai ir savitai geba rašyti ir netgi subrandinti savo tekstus kaip kokį vyną rūsiuose, kad po to belieka tik skanauti ir čepsėti: taip, buvau pamiršęs, kaip skaitosi Kalinauskaitė... Gal dėl to, Niekada nežinau, (Baltos lankos, 2008), vėliau Skersvėjų namai (Tyto alba, 2015), o dabar – gal kam kiek buvo netikėta? – romanas! Danutės Kalinauskaitės proza gyvybinga, dažnai gręžiasi į individualias artimojo rato patirtis, pastarosios perteiktos Kalinauskaitės kartai būdingu kalbėjimu, per kurį veriasi istoriniai ir kultūriniai klodai. Suvaldytas literatūrinis sakinys skaidrus, retsykiais poetiškas, ritmiškai besijungiantis su teksto tėkme. Jeigu patiko ankstesnės autorės knygos, beveik neabejoju, kad patiks ir romanas, nors jis kiek ir kitoks dėl žanro specifikos.

 

Kaip daugelis pastebėjo, Baltieji prie juoduosius parašyta visgi novelistės juvelyriniu kruopštumu, smailinant ir gludinant kalbinį toną. Pastarasis labai panašus į novelių pasakotojos. Visgi Baltieji prieš juoduosius turi romanui būdingą struktūrą, gal kiek primenanti postmodernistinę aptrūkinėjusį ir fragmentuotą pasakojimą. Pagrindinė knygos veikėja – užsienio viešbučiuose dirbanti vidutinio amžiaus moteris, kuri vieną dieną sužino, kad paveldi turtingo giminaičio iš Liuksemburgo turtą, tačiau jai reikia įrodyti giminystės ryšius. Grįžusi į Lietuvą bando iš motinos, kurios atmintis pamažu dėl ligos nyksta, išgauti giminės istorijas, o tos istorijos ir tampa pagrindine romano pasakojimo ašimi.

 

Iš pradžių pasakojama apie dvi susaistytas prie geležinkelio bėgių gyvenančias gimines. Viena – pasiturinti, kita – vargšai. Kontrastų principas labai svarbus, tai lyg šachmatų – juodieji ir baltieji – principas, kuris nulemia ir paties romano struktūrą. Motinos ir dukters pokalbiai realiuoju romano laiku „išlenda“ tik kaip užsklandėlės, romano saviti klijai, kurie sujungia padrikas istorijas iš skirtingų laikotarpių, giminės atšakų, išsibarsiančių po laiką ir kontinentus. Kitaip sakant, laikomasi lyg giminės medžio pasakojimo principo, tačiau pavienės istorijos veikia kaip atskiros istorijos, taigi kuriamos ir durstomos beveik kaip atskiros novelės.

 

Kai kas Baltuosius prieš juoduosius vadina istoriniu romanu ir tuo abejoti nėra pagrindo. Autorė rėmėsi iš tikro gyvenime girdėtais liudijimais, kai kuriems romano fragmentais suteikdama savitą kalbėjimo toną, atskleidžiant veikėjo mąstysenos, charakterio ir subkultūrinius modelius. Tai veikia, nes Danutė Kalinauskaitė turi prozinio kalbėjimo klausą ir tą klausą išnaudoja kurdama kalbėjimo pustonių orkestrą.

 

Kitą vertus, giminės medis, bent jau man, romano viduryje pasimetė. Gal dėl per didelio kiekio giminystės ryšių, o gal ir besimainančio istorinio konteksto, manojo lėto skaitymo. Siužetiškai romanas painus, netgi pabaigęs skaityti, negalėčiau nuosekliai atpasakoti, kaip šios istorijos viena kitą „pertepa“, negalėčiau suraizgyti visų galų į pagrindinės veikėjos vientisą giminės medį, todėl daug kam tai gali būti pati sunkiausia romano skaitymo dalis – pajusti visumos ryšių ir pasekmių pasaulį. Galiausiai nuo vidurio romano suvokiau, kad to ir nereikia daryti, todėl pradėjau mėgautis sakinių struktūra, laikmečio atskleidžiamomis pikantiškomis ir informatyviomis žiniomis, kurios daugel kur kėlė nuostabą.

 

Skaityti tampa skaidru ir miela, kai esi užliūliuojamas teksto pajautos ir ritmo, bet labiausiai to sveiko humoro, kuris išvaduoja romano pasakojimus iš liūdesio, melancholijos ir rūstaus istorinio tono, juk šiaip ar taip veikėjų likimai labai dramatiški ir kai kada net baisūs, tačiau pasakojimas netampa biliūniškai graudenantis. Pavyzdžiui, įspūdingai aprašytas pokarinis 1946-ųjų metų Kauno potvynis, kuriame nuskęsta šios istorijos veikėjas, nuplautas kartu su visu namu ir šunimi potvynio su ledais. Ryte vaikai, aptikę tėvo lavoną, tik gūžteli pečiais, jokio gedulo ar ašarų. „... o lytys buvo nuskraidintos taip toli, kad neišnešė vaizduotė, kokia jėga jas ten nusviedė. Kitapus Nemuno, ant Napoleono kalno, kone iki pusės, buvo užstumtas milžiniškas ledo luitas, sakytum Didžiojo Sprogimo skeveldra. Jis tirps ilgai, išsilaikys iki vasaros, ir penktokai vidurinėje mokykloje apie jį rašys rašinėlį (p. 153).“

Danutė Kalinauskaitė

 

Asmeniškai viena juokingiausių pasakojimo epizodų buvo skurdo pokarinė Lietuva ir mylimos ožkos istorija, kuri suėdė iš kišenės viso mėnesio šeimos atlyginimą ir, nepaisydami, jog ožka yra pragyvenimo šaltinis, tuoj ją paskerdžia ir iš skrandžio traukia sveikus likusius banknotus. Graudu ir juokinga vienu metu. Paradoksų veikėjų charakteriuose itin daug, autorė išmoningai jungia tragediją ir komizmą, štai tėvas vaikydamasis nori nubausti savo pasileidėlį sūnų, susirgusį sifiliu,. „Atsitiktinai demaskuotą „studentą“ papa vaikėsi po daržus, bulvienojus su nusijuostu diržu, kaimynams godžiai aplipus langus, bet Vaclovas buvo vikresnis. Atgailavo užsidaręs ant aukšto tarp varvančių lašinių, vis pagrauždamas palendricos galą, tik neilgai (p. 74).“ Matome ir sudėtingą sakinio konstrukciją ir tragiškai komišką istoriją bei Vaclovo dvilypį charakterį. Tiesa, autorė siužetus atskleidžia tarsi pasakodama iš nuotolio, skirdama daug dėmesio aplinkos charakteringoms detalėms, neretai pasakodama apie veikėjų įpročius, jų aplinką ir tai suveikia labiau, nei tiesioginis populiariosios literatūros tiesioginis siužetas, kai įvykius gena kiti įvykiai. „Vacio ir Paulės gyvenimas nesusiklostė. Po trisdešimt penkerių metų Vaclovas grįš į Lietuvą, nes Rusija jam jau bus „gerokai įgrisusi“. Iš lagamino išsitrauks duoninius šachmatus, nesuvalgęs, tik karalienė ir keli pėstininkai bus išvarpyti vabalų šulinėlių... (p.136-137).“

 

Autorė proporcingai pasakoja ir XX amžiaus lietuvių tautos situaciją. Viena giminės linija – išeivių, kita – tremtinių, dar kita – laviruojančių sovietinėje sistemoje. Tai galimybė byloti apie sudėtingai Antrojo pasaulinio karo išdarkytą tautą, atskleisti jos daugiasluoksnius ir skirtingus likimus. Panašiai fragmentuotai pasakoja ir Jurga Tumasonytė savo romane Naujagimiai, kurį iš dalies irgi galima vadinti istorinių kontekstų durtiniu, tik Tumasonytė lengviau skaitoma, jos literatūra, nors irgi vienas geresnių lietuvių prozos šių metų skaitymų, lengviau prieinama, nes pasakojimai nuosekliau sukonstruoti, nėra painiavos. Kitą vertus, D. Kalinauskaitės fragmentiškumas pagrįstas pasakojančiosios motinos trūkinėjančios atminties ritmu. Šiaip ar taip romanas yra apie laiką ir atmintį, apie tai, kas verčia mus gręžtis atgalios ir kapstytis praeityje. Ar tai būtų netikėtas palikimas, ar koks storulis šarlatanas koučeris, koks pasitaikė pagrindinės veikėjos gyvenime (beje, tą vietą taip pat skaičiau pasikikendamas, nes taikliai sukurtas perdėtai pasitikinčio koučerio hiperbolizuotas literatūrinis portretas, taigi labai aktualu mūsų šiandieninėje viešosios nuomonės formuotojų kultūroje).

 

Baltieji prieš juoduosius – gerai subrandintas daugiabriaunis lietuvių prozos romanas. Pavykęs. Skaitymas tampa lyg rebusas, tiesa, malonus ir gurmaniškas, pilnas pagavios ironijos ir sveiko bei blaivaus žvilgsnio į žmonių gyvenimo tragedijas. Labiausiai mėgavausi autorės gerai organizuotu novelistiniu pasakojimo ritmu, skvarbiomis detalėmis, išlaikant distanciją tarp veikėjų, pastarieji tampa beveik tiesiogine to žodžio prasme personažais, literatūriniais atvirukais, bet nebanaliais, o logiškai veikiantys savo laikmečio aplinkybėmis.

 

Jūsų Maištinga Siela