Filmas: "Tar" / "Tár"

 

Sveiki, kino gerbėjai ir skaitytojai,

 

Švelniai tariant, esu priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023), kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir smagiau.

 

Filme „Tar“ pasakojama apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir... talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“ ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.

 

Iš vienos pusės mes per Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu. Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs. Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.

 

Įdomu tai, kad Lidija Tar sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome, prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.

Filmas taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai. Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.

Neįtikėtinai stipus Cate Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela