Labi,
skaitytojai,
Pagal 2015 m. rašytojos Ottessa
Moshfegh sukurto romano „Eilyn“ (angl. Eileen) (2023) William
Oldroyd sukurtas tuo pačiu pavadinimu ir pats filmas. Tiesa, šios autorės knygą
„Mano miego ir poilsio metai“ turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tad kam
įdomu, kaip ji rašo, galite plačiau apie tai pasidomėti. Na, o patį režisierių William
Oldroyd žinau iš puikaus ir kruopštaus jo filmo „Leidi Makbet“ (2016), kuris,
galima sakyti, atrado aktorę Florence Pugh, tad labai knietėjo pažiūrėti, ką
jis nuveiks su kita kino veterane Anne Hathaway filme „Eilyn“.
Istorija mus nukelia į
maždaug 1960-ųjų metų pilkus ir niūrius darbininkų klasės namus JAV šiaurėje,
kur žiemą mažai saulė. Pagrindinei veikėjai Eilyn vos 24 metai (aktr. Thomasin
McKenzie), ji dirba vyrų kalėjime, o po darbų prižiūri buvusio policininko,
savo tėvo, alkoholio paliktus padarinius. Jiedu gyvena kartu, tad Eilyn neturi
jokios perspektyvos, nes visi kavalieriai miestelyje, galite suprasti, nenori
painiotis buvusiam policininkui po kojomis. Vieną dieną į kalėjimo įstaigą
įsidarbina seksualiojo Rebeka, kuri, tarsi nužengusi iš Holivudo kino, pradeda
dirbti kalėjimo psichologe ir netrukus Eilyn dėl jos pameta galvą.
Iš esmės juk tai gan
ryškus LGBTQ kino pavyzdys, primenantis šiek tiek „Skandalo užrašus“ (2005),
šiek tiek „Kerol“ (2015), tik, žinoma, „Eilyn“ jiems neprilygsta. Režisierius
aiškiai fokusuojasi į tamsią ir niūrią 60-ųjų metų atmosferą, kai moters
padėtis visuomenėje gana aiški. Rebeka, baigusi Harvardą turi dirbti
provincijos vyrų kalėjimą, kai tuo tarpu vyrai su tuo pačiu išsilavinimu gauna
kur kas geresnius darbus. Visgi filmas sukasi apie jaunos merginos aistrą
vyresnei Marilyn Monroe išvaizdos moteriai, tačiau netrukus siužetas kiek
pasikeičia, kai nusiverkusi Rebeka pasikviečia tariamai į savo namus Eilyn
išgerti vyno ir paplepėti. Viskas tampa trileriu, nes Rebeka, pasirodo, kaip
kokia Klaido Boni, yra nusikaltėle ir Eilyn besąlygiškai aistros gena prisideda
prie Rebekos sumanymo...
Gerai, filmas, mano
akimis, nepavyko. Jis tiesiog pernelyg nuobodus. Mažai siužeto, vienkryptė įvykių
nuobodoka eiga, tipažiniai ir maniakiški veikėjai be didesnių intrigų: tėvas
alkoholikas, dukrelė maniakiškai įsimylėjusi kolegę, Rebeka perdėtai seksuali.
Ir viskas. Belieka įvesti šiems personažams kriminalinę liniją ir turime filmą!
Tikrai nuobodu. Dar filmas tyčia imituoja dešimto dešimtmečio neskubų vidutiniško
kino manierą, kuria kalbama apie 60-ųjų įvykius. Filme nėra absoliučiai nieko,
ko nebūtume matę dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje. Tas retro kino kalbos
imitavimas savaime gi nėra blogas, prisiminkime pernai pasirodžiusį Alexander
Payne „Paliktieji“ (2023), kuriame visai neblogai veikė retrospekcinė kino
kalba. Na, o „Eilyn“ tiesiog psichologiškai nuobodus filmas, kuriame antakius
pakelti privertė tik puikus antraplanės aktorės Marin Ireland suvaidintos pririštos
moters išpažintis apie vyro sūnaus tvirkinimą ir jos bejėgystę užkirsti kelią
tragedijai. Visa kita tiesiog... nepavykę ir paviršutiniškai dekoratyvu.
Mano įvertinimas: 4.5/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą