Filmas: "Anglas ligonis" / "The English Patient"

Sveiki visi,

Labai džiaugiuosi pagaliau pamatęs nuostabų filmą - „Anglas ligonis“ (The English Patient) (1996 m.). Šis filmas tikriausiai jau neabejotina klasika, kažkada susišlavęs net devynis Oskarus. Net gėda prisipažinti, jog anksčiau šio filmo nemačiau. Nebijokite žiūrėti senus, laiko patikrintus filmus, nes šių dienų kinas tikrai nėra dar pranokęs klasikos. „Anglas ligonis“ tik įrodo, jog filmai nesensta, sensta tik žmonės ir jų suvokimas.

„Anglas ligonis“ – tai stiprus pasakojimas, stiprus režisūrinis užmojis sukurti gerą filmą. Pastarasis pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą. Filmas tikrai nėra lengvas kąsnelis, beveik trijų valandų trukmės, gera aktorių vaidyba ir intriguojanti meilės istorija leidžia visiškai atsipalaiduoti ir įsijausti į filmo siužetą. Filme taip pat šmėžuoja gražūs vaizdai, karšta dykuma, oranžinis smėlis, dykumų klajoklių skurdūs namai ir miesteliai.

Filmas apima mūsų konkretų istorinį laikotarpį – Antrąjį pasaulinį karą, pastarasis vyko ne tik įsiplieskusioje Europoje, bet ir toli dykumoje. Filme yra visko: subtilių meilės žaidimų, erotikos, šiurpių karo vaizdų. Filmas perteikia natūralią gyvenimišką patirtį, bet kartu jis yra ir poetizuotas, susentimentalintas. Sentimentalizmą puikiai perteikia gera muzika, garsiai išreikštos mintys apie meilę, mirtį, baimę ir drąsą. Filmas patiks tiems, kuriems patiko filmas „Australija“, „Šaltasis kalnas“, „Amelija“ ir t.t.

Nežinau kaip knyga, bet įtariu, jog ši ekranizacija visai nebloga. Filmas apie neblėstančią meilę su nelabai linksma pabaiga, kuri pareikalauja iš žmogaus gero emocinio kalibro. Sakau ir sakysiu, jog išties negaila laiko tokiam geram filmui kaip „Anglas ligonis“.

Jūsų Maištinga Siela

Ateivis mano skype'je

Sveiki,

Vakar kaip tyčia per skype susirašiau su ateiviu. Nežinau, kaip jis atsidūrė mano kontaktuose, juk ateiviai daug ką gali padaryti. Paklausiau iš kokios jis planetos, o jis man sako – iš Seimo. Ne, ne seimo, o Seilių planetos, kur daug lojama ir mažai dirbama. Jis man pradėjo porinti apie tai, kad gyvenimas yra gražus, nuostabus ir puikus. Aš ir pats tai žinojau, nieko naujo naujasis kosmoso gyventojas nepapasakojo, bet kad tas gyvenimas nė iš tolo nėra gražus. Sakau, kad ir negražus nėra. Iš tikrųjų net nežinau koks jis, niekada nemažiau Gyvenime, nemažiau nei jo nuotraukos, nei dar kokio atvaizdo. Taip, aš mėgstu vertinti dalykus tik juos matydamas, o dar labiau mėgstu vertinti tai, ko negaliu nei pamatyti, nei suprasti. Juk tai lengviausia. Nesupranti, vadinasi, blogas.

Jeigu mano skype‘s ateivis būtų netyčia išlindęs iš monitoriaus, kas visai panašu, kad įmanoma, būčiau čiupęs fotoaparatą ir būtinai su juo nusifotografavęs. Ne šiaip sau, ne atminčiai, o dėl įrodymo, kad tikrai mačiau ateivį. Žmonėms reikia įrodymų, ką aš žmonėms nesąmones pasakosiu? Jie netikės, tol, kol nepamatys įrodymų. Bet kartais, kaip žinia, neužtenka net įrodymų, žmonės netiki net tik tuo ko nėra, jie netiki ir tuo, kas egzistuoja. Jie tiki tik tai, ką turi savo galvoje, tiki tik tuo, kas jiems duoda naudos. Tai pats natūraliausias būdas apsaugoti save, sako man ateivis per skype. Na ir gerai, sakau jam, o kas čia blogo? Ateivis šypsosi.

Pasakojau, kaip dar tais laikais, kai www.one.lt buvo mirtinai populiarus, net populiaresnis už facebook‘ą, atėjo į mano anketą tokia nuotrauka (tipo įvertinti), mergina plikais papais, o po nuotrauka parašyta: „ne erotika“. Ateivis atsiuntė „žvengą“. Suprask, papai ne erotika ir gink Dieve ne pornografija. Dar kartą įsitikinau, kad realybę kuria pats žmogus. Jei žmogus tiki, kad pliki papai yra ne erotika ir ne pornografija, bet, švelniai tariant, „Ievos kostiumėlis“, tai vadinasi, tokia ir yra tiesa. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą. Ateivis susimąstė, švystelėjo: „o ką, ar melas gali būti tiesa?“. Žinoma, sakau jam, juk 99 procentų melo tampa tiesa, jeigu juo patiki ir vadovaujiesi. Mano naujasis draugelis staiga dingo, regis, toks faktas „išinstalino“ visą jo skype, o gal net susprogdino kompiuteris.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas : "4 - asis lygmuo"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris vadinasi „4 – asis lygmuo“ (The fourth kind) (2009 m.). Tai siaubo ir mistikos žanro filmas. Lietuvos vadinamieji kino kritikai jau šį filmą spėjo nuteisti, kad jame įžvelgia pernelyg daug bandymų įtikinti žmones. Velniai rautų, man jis tuo ir patiko, kad įtikina, manau, kiekvieno siaubo filmo tikslas ir yra įtikinti žiūrovą, įsijausti.

Šis filmas patiks visiems, kuriems patiko „Paranormalus aktyvumas“, po pastarojo kelias naktis negalėjau ramiai miegoti. Man patinka siaubo filmai, kuriuose nėra skerdynių ir nesveiko pasitenkinimo žmonių kankinimo vaizdinių. „Ketvirtasis lygmuo“ yra pasakojimas apie ateivius. Filmas dviprasmiškas, iš vienos pusės jis turi ir dokumentinių, tikrų faktų bruožų ir iš kitos tai vaidybinis filmas. Į filmą įtraukta tikros istorijos, tikri šokiruojantys faktai ir tikras ateivių pagrobtos ir iškamuotos moters interviu su psichologu. Pasakojimas išties įtikina, aišku, nebloga ir meninė pusė, šmėžuoja gražūs Aliaskos gamtos vaizdai, kas iš tikrųjų taip retai pasitaiko siaubo filmuose. Motyvuota ir psichologinė pusė. Primaną siaubo filmus „Byla 39“, „Našlaitė“, „Dėžė“.

Pagrindinį vaidmenį atlieka garsioji ukrainiečių kilmės aktorė Milla Jovovich. Pasirodo Milla nė iš tolo neketina grįžti prie Žanos d‘Arc vaidmenų ir mieliau renkasi siaubo žanro vaidmenis. Nepaisant to, ji viena iš mano mėgstamiausių amerikiečių aktorių, o jos vaidmuo „Ketvirtajame lygmenyje“ taip pat įdomus. O jau tos didelės šviesios akys, tai niam niam...

Manau, filmas patiks daugeliui šio žanrų mėgėjų, visiems, kas be išimties domisi ufonautais, NSO statistika ir faktais. Kas žino, gal ir pas jus naktį ateina ateiviai, tik tu jų negali prisiminti ir tik tai palikta netyčia beįrašinėjanti juostelė gali palikti liudijimą, jog naktį kažkas su tavimi vyksta.

Jūsų Maištinga Siela

Savaitgalis prie ežerų!

Nauotr.: Baltieji Lakajai

Sveiki visi,

Kaip Jūs begyvenat? Tikiuosi, kad gerai ir ši vasara dar ilgai neišblės iš atminties per ateinančią žiemą. Aš tai galiu pasidžiaugti, jog manoji vasara eina tik geryn. Atostogos suplanuotos tokios, kokių ir norėjau. Per ilgąjį savaitgalį teko pagaliau išvažiuoti iš Vilniaus ir pakeliauti po Aukštaitiją. Aišku, tai buvo nuostabu, kadangi visai neblogai esu apsipratęs su Žemaitijos kraštovaizdžiu, tai Aukštaitija buvo visai kas kita, netgi egzotika. Iš dalies tokie patys dulkėti vieškeliai, tokia pati žolė ir medžiai tik miestelių parduotuvėlėse, pvz.: Inturkėje kalbama ne žemaitiškai, bet paprasta bendrine kalba.

Pirmąją dieną teko pabūti beveik šalia Vilniaus Skarbelelio (Skarbelelis) ežerą. Aišku, prie šio ežerėlio praleidome visą dieną, buvo nuostabus oras, tik nuošalaus ežero vanduo buvo nepaprastai rudas, netgi bauginančiai juodas. Taip tikriausiai yra nuo neatsinaujinančių vandens telkinių, vanduo užsilikęs nuo ledynmečio laikų, išgraužtas ledynmečio luito, o vanduo pajuodęs dėl medžių šaknų ir nuolat į jį bekrentančių pūvančių lapų. Tikrai nelabai jauku jame maudytis, o dar kai aptikome nuostabiai riebias dideles dėles, tai iš vis mažai kas drįso į šį vandenį lipti, todėl saugojomės plaukiodami ant pripučiamo čiužinio. Ežerėlis pasirodo nesąs toks didelis, todėl su malonumu jį patyrinėjau. Išties Aukštaitijoje daug pušų, daug samanų ir mažai tikros žolės miškuose, ne taip, kaip pas mus Žemaitijoje.

Kitą dieną jau susiruošėme su palapinėmis ir nakvyne į Aukštaitijos ežerą, tiesa, nežinojome į kurį, teko ilgai maklinėti vieškeliais, aplankyti devynias galybes ežerų, kol galiausiai suradome savo ežerėlį Baltuosius Lakajus. Teko pabuvoti Švenčionių rajone ir beveik įsikurti prie ežero, bet mums nelabai patiko Pailgio ežero vanduo, o ir gerąsias vietas kažkodėl savavališkai pasisavino kažkokie poilsio namai. Būtų mano dėka, niekada neprivatizuočiau jokių didesnių vandens telkinių, jie priklauso visiems žmonėms, todėl per Inturkę, Joniškį keliuku patraukėme į Molėtų rajoną, ten ežerų už kiekvieno vingio. Apsistojome prie Baltųjų Lakajų. Tai nepaprasto grožio vieta su smėlėtais skardžiais, senomis pušimis ir skaidžiu vandeniu. Ten praleidome nemažai laiko – su nakvyne ir naktiniais laužais. Buvo smagu pasimaudyti tokiame skaidriame vandenyje, aišku, baugino ežero gylis, bet tai nebaisu. Šis ežeras iš tikrųjų įspūdingas, tęsiasi net 8 kilometrus, o didžiausias jo gylis siekia net 45 metrus. Žmonės ten žvejoja, plaukioja valtimis, kaip išmanydami „brūžina“ ežerą savo užpakaliais. Šis ežeras taip pat susiformavo per ledynmetį, bet į jį įteka ne viena upė, todėl vanduo nuolat atsinaujina, jame gausu žuvų ir salų.

Aišku, buvo smagu pamedituoti saulei leidžiantis, saulei tekant, tas ežero bangavimas ir visa kitą iš tikrųjų teikia gamtinės pirmapradės jėgos, kurios taip kartais pasigendu mieste. O jau laužo naktinio tai iš vis buvau pasiilgęs. Gyva ugnis tai čia jums ne kokia sintetinė medžiaga aplieta degiu skysčiu, tai natūralus patrešęs medis, kurį ryja gyva ugnis, į kurią negalima nežiūrėti ir nesimėgauti. Aišku, mus ryte rijo uodai, tie kraujasiurbiai taip puolė, kad net baisu apsakyti, tik prie ugnies galėjai būti ramus. O štai šlaitai raudonuote raudonavo žemuogėm, šių gėrybių galėjai ryti saujomis, aišku, tik atsargiai, nes niekada negali būti tikras kas ir kur atliko savo gamtinius reikalus. Bet visgi... Miegas palapinėje mane pribaigė, miegojau blogai, į palapinę pribėgo šlapių skruzdžių, naktį atėjo liūtis, palapinių brezentas sušlapo, bet ir mes savo noru vaikščiojom po lietų, bet visgi nepaisant visko, buvo smagu ir vėl paragauti gamtos ir garsiuosius Aukštaitijos ežerus. Na, o dabar manęs laukia savaitė kelionė prie jūros, iš pastarosios tikiuosi visiško atsipalaidavimo, meditacijų prie saulėlydžių, gražių eilėraščių, knygos skaitymo, smėlio, saulės, bangų ir vandens. To linkiu ir Jums.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasodinsiu savo eks"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti visai neblogą komediją „Pasodinsiu savo eks“ (The Bounty Hunter) (2010 m.). Na nereikia nė sakyti, kad čia vaidina visiems neblogai žinomi aktoriai: Gerard Butler ir Jannifer Aniston. Filmą siunčiau dėl pastarosios, kad dar kartą įsitikinčiau, kad ji tinka kuo puikiausiai atlikti komiškus vaidmenis, filmai jos liejasi kaip iš gausybės rago, bet visi vaidmenys esti tik komiški ir vienos jau pradedančios atsibosti rolės, bet nevarykim ant jos, ir tą patį darbą ji atlieka labai gerai.

„Pasodinsiu savo eks“ – tai filmas, kuris man priminė „Piršlybos“ su Sandra Buloc, jeigu jums patiko pastarasis filmas, tai šis be jokios abejonės taip pat patiks. Tai paprastas, lengvo amerikietiško humoro dozė jūsų širdžiai, labai tinka vasarai, didelėse draugų kompanijose su dideliais pakais čipsų.

Tai pasakojimas apie detektyvę ir jos buvusio vyro gaudynes, vyras gauna užduotį pasodinti savo buvusią žmoną į kalėjimą, nes ši praleido teismo posėdį, žodžiu, tos gaudynės tampa dideliu kuriozu, per kurį porelė įklimpsta net į pavojingą mafijozų žaidimėlį, bet komedijose viskas baigiasi laimingai, to ir reikia tikėtis. Niekada rimtai ir su susižavėjimu nežiūriu į amerikietiškas komedijas, o šį kartą tai pasitvirtino, tai komedija, kuri atitinka visus esamus amerikietiškos komedijos stereotipus. Nieko blogo kartais pažiūrėti ir į tokį, atsikvošėjant nuo dramų ir siaubo filmų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys metrai virš dangaus"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Tris metrai virš dangaus“ (Tre mitri sopra il cielo) 2004 m. Na, iš tiesų čia dar visai neseniai buvau pristatęs ir Federico Mocco knygą tuo pačiu pavadinimu, filmą irgi akimirksniu parsisiunčiau ir tik visai neseniai teko progos jį pamatyti. Knyga buvo nebloga, bet popsinė, skirta daugiau jaunimui, kurie ieško gražių minčių apie meilę ir įkvėpimo savo dienoms. Filmu teko nusivilti, nė iš tolo nepajutau to, ką teko skaityti knygoje. Aišku, knygoje viskas plačiau, filmas viską interpretuoja savaip.

Na, tenka pripažinti, kad iš esmės buvo tikrai gražių romantiškų vietų, tie saldūs lipšni bučiniai, juntamas intensyvus pagrindinių herojų meilės pakylėjimas ir nuosmukis, gražūs aktoriai, nebloga ir vaidyba. Keista, prie itališko filmo nesu pratęs, tai sunku vertinti režisūrines galimybes, tik man kažko labai pritrūko arba koja pakišo jau skaityta knyga. Kažin, ar būčiau šį filmą įvertinęs geriau ir jeigu nebūčiau skaitęs knygos. Tai filmas jaunai sielai, kuri ieško kaip praleisti gerai laiką, atsipalaiduoti ir galiausiai pamiršti tai ką žiūrėjai. Taip, tai filmas kurį tikriausiai prisiminsiu tik žvilgtelėjęs į tos knygos nugarėlę, nors visai nesiginčiju, turėtų atsirasti ir nemažai šio filmo gerbėjų.

Jūsų Maištinga Siela.

Knyga: Vanda Juknaitė "Stiklo šalis", "Šermenys"

Sveiki visi,

Vasara gali būti poilsis ne tik gulėjimas po saule, bet ir malonus skaitymas. Grožinės literatūros skaitymas yra poilsis, tą įrodė net mokslininkai, todėl šiandien noriu jums parekomenduoti savo dėstytojos Vandos Juknaitės pernai (2009 m.) naujai perleistoje rinktinėje „Stiklo šalis.“, „Šermenys“.

Na, Vandą Juknaitę turėtų būti gerai pažįstama dar iš mokyklos laikų, kiek žinau visiems privaloma bent jau perskaityti „Stiklo šalį“, pagal pastarąjį sukurtas net kino filmas. Vanda Juknaitė nėra labai produktyvi rašytoja, kuria mažai, pati ne kartą minėjo, kad rašymas jai yra sunkus darbas, bet tos ypatingos progos yra nuostabios, nes tai apie ką ji rašo ir kaip rašo yra nuostabu. Per visą savo gyvenimą yra išleidusi tiek knygų, kurias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: „Šermenys“, „Stiklo šalis“, „Išsiduosi, Balsu“ ir „Tariamas iš tamsos“. Visos Juknaitės knygos – ypatingos, bent jam man jos tokios yra. Jos pilnos tikrovės, aišku, ne saldžios, bet visada suparalyžiuoja skaitant jos tekstus. Pagalvoji, kad kiekvienas žodis yra tiksliai atseikėtas iš leksikono aruodo ir panaudotas nusakyti esmei. Vanda Juknaitė niekada nedaugžodžiauja savo kūryboje, ji tiksli meistrė.

Pradėsiu nuo savo mėgstamiausio. Apysaka „Stiklo šalis“. Nu jau taip jautru, tikslu ir subtilu, kad iki šiol nieko panašaus nesu skaitęs lietuvių literatūroje. Tai ko gero pats mėgstamiausias mokyklinis kūrinys per visus dvylika metų, o kas galėjo pagalvoti, kad ši rašytoja dar man bus ir dėstytoja... „Stiklo šalis“ tai pasakojimas apie moterį, kuri patenka į sudėtingą laikotarpį, sudėtingą gyvenimą... Kas galbūt visais laikais ir buvo. Tai Juknaitės kūrinys, kuriame tyla, nutylėjimai kalba daug daugiau nei žodžiai, viskas slypi už eilučių. Tas jausmas skaitant jaučiamas be jokių didelių pastangų. Moteris stiklo šalyje, vieniša, su savo našta, stipri ir kaltu silpna ir nepaprastai trapi. Nežinau, galbūt tik Laura Sintija Černiauskaitė kažką panašiai rašo. „Stiklo šalis“ – pilna šiuolaikinio pasaulio, to stiklinio virpėjimo, kada prisiėmę pareigų, kartu užsikrauname ir naštą, kuri tampa ne tiek laimė, kiek vargas. Šaltis jaučiamas iš kiekvieno veikėjo, visi veikėjai nepaprastai toli vienas nuo kito, bet kartu taip desperatiškai trokšta meilės, bet kartu intuityviai nuo jos bėga, ieško ten, kur jos nėra ir negali būti. Herojai stengiasi užpildyti savo tuštumą, skausmą, likimo smūgius ir jie nepaprastai žmogiški, nedrąsūs radikaliems pokyčiams, nes juos kausto ne tik baimė būti pasmerktiems, bet ir laikotarpis, žinia, kad vis tiek tau pabėgus, už to nuo traukinio virpančio stiklo niekas tavęs nelaukia. Vienatvė ir nereikalingumas, štai kas dar slypi tarp eilučių, pastaruosius bando užgožti įvairūs buitiški daiktai, į šeimą atėjęs šuo. Moters vyresnysis sūnus savo meilę nukreipia į šį padarėlį, vyras šaltas, moteris ir jos sergantis naujagimis, emocinė krizė, tyli ir destruktyvi jaučiama depresija. Juknaitė nepateikia jokių sprendimo priežasčių, tekstas ir baigiasi su mintimi, kad iš tos stiklo šalies negalima moteriai ištrūkti, ji turi susitaikyti ir toliau gyventi.

Pirmą kartą skaičiau Vandos Juknaitės romaną „Šermenys“. Labai norėjau. Tikėjausi, kad bus kažkas panašaus į „Stiklo šalį“. Nė velnio. Šiuos kūrinius skiria bedugnė kultūrinė ir epochos praraja. „Šermenys“ rašytos seniau, tai pasakojimas apie agrarinės lietuvių kultūros pabaigą. Kaip ir anotacija pasako „kažkas panašaus į Granausko „Gyvenimas po klevu“. Galbūt kažkuo ir panašu, tačiau čia vystosi ir kitokios temos, pvz.: Mildos meilės istorija. Juknaitė čia labiau susitelkia ties lietuvių senomis tradicijomis, tradicijos, anot romano, mus tik stiprina ir sujungia, padeda išlaikyti mumyse žmogiškumą ir supratingumą. Nepaprastai vaizdžiai ir realistiškai Juknaitė aprašo gamtos vaizdus, tą kalną, tuos medžius, tuos kvapus ir tas pūvančias bei nykstančias sodybas. Jaučiami sovietiniai ir kolūkiniai randai. Nostalgijos jausmas. Priminė man mano kaimą ir vaikystę, tai be galo artima.

„Šermenys“ tekstas taip pat jau kitoks, čia daugiau pasakojama žodžiais, mažiau nutylėjimo, bet ir tų žodžių prasmė daugiareikšmė. Labai abejoju ar šį romaną supratų koks nors vakarietis, kuris nėra tinkamai suvokęs sovietų būvimo šalia padarinių, nežino, ką reiškia valgyti tai, kas užauginama pačių rankomis. Jaučiu, kad to jau nebežinos ir ateinančios lietuvių kartos, to semsis tik iš knygų ir filmų, o „Šermenys“ yra būtent tas dokumentas, kuris byloja apie praėjusį gyvenimą.

Ateityje dar planuoju perskaityti „Išsiduosi. Balsu“, taip pat dar kartą perskaityti „Tariamas iš tamsos“.

Jūsų Maištinga Siela