Filmas: "Svynis Todas: Demoniškasis Flyto gatvės kirpėjas"

Sveiki visi,

Kol dar sėkmingai tęsiasi sesija ir turiu laiko pažiūrėti kokį lengvesnį filmą, tą ir stengiuosi padaryti. Šįkart akiratyje pasitaikė dar nematytas (argi gali taip būti?) Svynis Todas: demoniškasis Flyto gatvės kirpėjas (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street) (2007 m.). Nuoširdžiai sakant vos neužmigau per šį baisiai „įdomų filmą“. Tikėjausi tikrai kažko daugiau, o jei ne daugiau, tai bent kažko kito. Filmas ale miuziklas, bet iš dalies išėjo kaip juokinga parodija. Ten, tą „nuostabią“ vietą, kur dainavo apie Džiovaną apie dešimt minučių tiesiog prasukinėjau, nes nebegalėjau išlaikyti nervų. Kaip miuziklas šis filmas ne koks. Nesulyginsi su kokiu „Operos fantomu“ ar „Burleska“, kur tikrai svarbu balsas. Nežinau, ką sau galvojo režisierius, pasikviesdamas tik pusiau dainingus aktorius. Kitur ir kitame filme, šiek aktoriai būtų tikrai nuostabūs.

Daugiausia klausimų kėlė Todo Svynio personažas. Galvojau jis bus tikrai demoniškas, toks pašėlęs beprotis. Toks galiausiai beveik ir tapo filmo pabaigoje. Beveik 80 procentų filmo jis buvo paniuręs, mažai šnekus, susimąstęs, žodžiu, neįdomus kaip pats personažas. Suprantu, čia ale vaidmuo toks, kad galvoje gimsta demoniškos mintys, tačiau kažko juostai iš šio personažo visada trūko. Mažiau klausimų kėlė žmogėdrą bandelių pardavėja. Simpatinga aktorė. Ir dainuoja neblogai. Pati filmo idėja labai faina ir net bauginanti. Stilingos ir geros spalvos, kurios iškart įliūliuoja į filmą, kas, kad miuziklo dainos atbaido, tačiau neblogai. Apogėjų pasiekė, kai Svynis savo kirpėjo (labiau tiktų skutėjo) krėslą susimontavo. Gražūs peiliai. Lavonai krūvos, aišku, kad tai kažkiek jaudina žiūrovą, tačiau tik tiek. Po filmo nieko nebelieka. Sausoka, o šitokį siužetą turėjo. O jau kraujas, kuris bėgo fontanais toks rožinis, kad tiesiog įtikino, jog toks ir teka venomis. Išėjo „Pjūklo“ keista parodija, o juk atmosfera filmo jau buvo tikrai gerai nuteikianti, kad bus jau kažkas panašaus į „Kvepalus“, kad žadą ir amą atims. Nieko panašaus. Makabriška filmo pabaiga privertė net susijuokti. Svynis sužino, kad per gudriąją bandelių su žmonių mėsa kepėją jis nužudė žmoną, bet režisierius užleidžia muziką ir prasideda daina, kur turėjo keršto apsėstas Svynis nužudyti apgavikę, o jie dar spėja ir valsą sušokti. Kur tragizmas? Kur įspūdingas finalas? Nieko nebuvo. Žodžiu, ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Įvertinimas: 6/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užkibo"

Sveiki visi,

Visai neseniai, vienos draugės paskatintas, pažiūrėjau romantinę komediją „Užkibo“ (Knoced Up) (2006 m.). Iškart prisipažinsiu, jog romantinės komedijos nėra mano mylimiausias žanras. Po to, kai nusivyliau mistiniu „Sviuniu Todu“, sakau, reikia nusiminti ir „Užkibo“, bet šis pasirodė net geresnis. Ne, tai nebus mano mylimiausių komedijų sąrašuose, tačiau susižiūrėjo visai linksmai ir padoriai. Tikėjausi, kad bus tikrai daugiau juokelių, „žvengo“, kaip sako žmonės, tačiau arba pusę humoro nesupratau arba jis man pasirodė nejuokingas. Tiesa, buvo vietų, kurios sukėlė juoką.

Ar beverta pasakoti siužetą? Tiesiog, kaip tame filme jau sako vaikams – „pasigoglink“ ir viską sužinosi. Internetas kaip visko pilna knyga. O šiaip iš siužeto nieko nesitikėjau, viskas buvo taip kaip ir turėjo būti – banalu, nes moteris permiega girta su vyru, kuris neužsimovė prezervatyvo ir ji po kažkiek laiko pasijunta nėščia. Tai tragiška situacija kasdieniniame gyvenime, tačiau amerikiečiai moka į viską žiūrėti su humoru. Dar, ačiū Dievui, nepradėjo kurti filmų komedijinių apie alkanus Afrikos vaikus Tanzanijoje. Viskas rutuliojasi visai neblogai, vienoje vietoje labai jau ištemta buvo, ypač tas nėštumo momentas, filmas juk virš 2 valandų! Visai šaunūs aktoriai, graži mergina ir simpatiškas vaikinas, tad nesutinku su kažkokios merginos komentaru, kad tokia graži panelė tokį bjaurų berną nusižiūrėjo. Atvirkščiai, simpatija anaiptol neįeina į antsvorį, o šiam aktoriui jis tikrai netrukdė. Žodžiu, viskas normaliai su šiuo filmu, manau patiks visiems romantinių komedijų mylėtojams. Tas tai tikrai garantuota.

Įvertinimas: 7.8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodosios raganos metai"

Sveiki visi,

Visai neseniai teko pamatyti amerikiečių kino filmą „Juodosios raganos metai“ (Season of the witch) (2011 m.). Šįkart bus labai trumpas komentaras. Filmas savotiškai patiko. Nebuvo perkrauta specialiųjų efektų, jie pasirodė tik filmo pabaigoje. Filmas remiasi Kryžių karų laikais siautėjusiais marais, o tą marą neva užleido Juodoji ragana. Filmas pateikia gan suprantamą kontekstą ir jame vystoma vienos „nekaltos“ raganaitės perkėlimo į vienuolyną istorija, kur liko, banaliai skamba, paskutinė knyga, kuri gali išvaryti Juodąją raganą ir pagaliau su ja pasitrauks ir maras.

Čia mes išvystame Nicolą Cage, jau antrame specialiųjų ir magiškų elementų prisodrintame filme. Tiesa, šis filmas bando sukelti baugumo efektą, čia mažai juokelių, kaip antai muštynių įkarštyje besikaunantys berniokėliai su demonais dar spėja persimesti juokeliais, čia to, ačiū Dievui, kažkaip maža, kadangi filmas kuria savo stilistiką, tačiau išlaiko visas būtinas tokio tipo filmui būdingas klišes. Filmas išnyks ir pasimes tarp daugelį jau panašių matytų filmų. Nėra nieko išskirtinio. Net pati istorija, kuri lyg ir bando interpretuoti maro teoriją iš esmės yra pigus triukas privilioti žiūrovus kuo daugiau į kino sales. Bet nepaisant šito, filmas susižiūrėjo gan skaniai, suvalgiau pusę „siemkių“ pakelį ir laikas neprailgo. Nesijautė, kad filmas būtų užtęstas ar nuobodus, jis sukurtas būtent toks, koks ir turi būti, kad tenkintų pramogų ištroškusį žiūrovą.

Įvertinimas: 7.6/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalius kalba"

Sveiki visi,

Pagaliau teko pamatyti išliaupsintą filmą „Karalius kalba“ (The King‘s Speech) (2010 m.). Tai filmas, kuris gavo paskutiniuoju metu „Oskarą“ kaip geriausias metų filmas. Jis varžėsi su „Socialiniu tinklapiu“ bei „Juodąja gulbe“, o su pastarąja turi itin daug panašumu ir sąsajų. Visų pirma, „Juodoji gulbė“ ir „Karalius kalba“ kalba apie žmogaus ribos peržengimo galimybes, peržengti per savo prigimtį, peržengti per savo galimybių ribas. Reiktų parašyti ištisą litaniją t.y. tiriamąjį darbą, lyginant šiuos du filmus. Iš esmės abu yra verti dėmesio tiek pačia pateikta istorija, tiek filmavimo stiliumi.

„Karalius kalba“ iš karto atsisako bet kokios mistikos, kadangi remiasi istoriniais šaltiniais ir pasakoja apie karalio Jurgio VII gyvenimą. Ne kiek apie patį asmeninį gyvenimą, bet kiek apie patį auklėjimo įgytą defektą – mikčiojimą. Karalius – visos tautos balsas, čia tuoj ant nosies Antras Pasaulinis karas ir žmonėms reikia tautos tėvo balso, tačiau to balso nėra. Visas kelias, kurį nueina karalius Jurgis VII yra sudėtingas, įtemptas žiūrovo kantrybės ir išgyvenimo katarsis. Tai nuskaidrėjimo istorija, kuri patiks, manau, visiems – daugiau ar mažiau.

Šįkart pagrindinio vaidmens atlikėjas Colin Firth, „Oskaro“ savininkas pranoko patį save. Po „Vienišas žmogus“ triumfo, jis ir vėl įrodė, jog gali dar daugiau. Kamera mėgavosi Colin‘o vaidyba. Tas gerklės įtempimas, liežuvis besimakaluojantis burnoje. Tikrai įkūnijo įtikinamą mikčių, kad net nori ekranui sušukti – atsipalaiduok, juk kalbėti taip paprasta, bet mikčiui kalbėti nėra paprasta. Dar vienas dalykas, kurį iškėlė filmas yra tai, jog tokia liga kaip mikčiojimas nėra įgimta, ji yra įgyjama su laiku. Dažniausiai tai vaikystės traumos ir baimės, kurių Jurgis VII turėjo pilną kraitį. Taigi be viso šito, sakyčiau, neblogas laikotarpio atskleidimas, ta dvasinė ir karų įtampa, kuri slėgė ne tik karalių, bet visus anglus, visą Europą. Vertą šį filmą pamatyti ir kaip istorinę medžiagą ir kaip vaidybinį ir stipriai meniškai interpretuotą istorijos dalelę. Todėl visai nebaisu, kad šiam filmui skirsiu nemažai balų.

Įvertinimas: 9.4/10

Jūsų Maištinga Siela

Lopaičių šventvietė - tikrovė ar mistika?

Garsusis Lopaičių Dolmenas.

Lopaičiai. Peizažas nuo kalvos.

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakalbėti apie tas vietas, kur aš užaugau, o tiksliau, šįkart apie tą vietą, kur augau netoli. Apie Lopaičių kaimo piliakalnį ir tose vietose aptiktą netgi Saulės kulto laikų garbinimo vietą. Šis kalvynas puikiai matosi nuo Pajomančio aukštumų t.y. šio kaimo senųjų kapinaičių, aplenkdama dauboje įkritusius Tverus. Teko ir man kažkada talkoje apie 2005 – 2006 metus prisidėti prie tų vietų tvarkymo, jau tada sklido keistos kalbos, tvarkant Lopaičių piliakalnį t.y. senąsias Vykinto žemes. Tuokart dar tik nedrąsiai buvo kalbama apie tai, jog šios vietos kur kas senesnės nei Vykinto laikai ir čia esti kažkas kitokio. Žinoma, man pačiam teko pakapstyti jau kadaise samanomis apdengtus akmenis ir pamatyti juose, mano galva, žmogaus rankomis paliktas žymes.

Tuo metu buvo labai garsus Laurinavičiaus rastas akmuo, kuris buvo pavadintas seniausia Lietuvoje aptikta statula, primenantį žmogaus veidą. Teko man pamatytį tą akmenį ir prie jo prisiliesti, tiesa, dabar ši istorija jau gerokai atslūgusi, bet tai, ką tuo metu greitai aptiko Lopaičių miškuose, išvertė visus nuo kojų. Visai netoli tekančio šaltinio buvo aptiktas akmenų ratas, kuris dabar vadinamas tiesiog pagonių observatorija – akmenys suguldyti pagal suvokiamus dangaus kūnus, o jo viduryje nemenka duobė su vandeniu. Visai šalia - iškasta kita duobė, vadinama tiesiog „Laiveliu“. Tuokart nebuvo dar sutvarkyta aplinka, bet jau tada galėjai justi, jog ši vieta kažkuo keistai jauki. Tai viena iš aukščiausių vietų Žemaitijoje, siekia net 210 metrų, čia esti statūs šlaitai, gaivi vėsuma net karštą vasaros dieną.

Apsilankiau čia dar kartą visai neseniai. Vieta neatpažįstamai pasikeitusi. Viskas sutvarkyta ir pritaikyta turistams, kurie atvažiuoja net iš Vokietijos. Čia, kaip jau minėjau, teka šaltinėlis, kurį dauguma laiko stebuklingu. Yra pasakojama, kad viena moteriškė, prasiplovusi akis šituo vandeniu, ėmė ir praregėjo. Aišku, čia tai mitai, bet kad šaltinio vanduo daug sveikiau nei gazuotas skystis iš parduotuvės, tai net velniui aišku. Žodžiu, prie to šaltinio žmonės mėto monetas, „bambaliais“ prisipila tyro vandens ir bėga pasėdėti ant kokio vaisingumo akmens, kurį netikėtai pakrikštijo viena moteris, nes jis neva priminė falo formą. Čia taip pat yra ir Meilės akmuo, o svarbiausia – Dolmenas, akmenų krūva su plokščiu paviršiumi. Dolmenas gan kuklutis, jis aptinkamas ir visoje Europoje. Vietiniai, aišku, nelinkę visko sureikšminti, sako, savam krašte pranašu nebūsi, jie sako, kad tai melioracininkai viską sustumdė kadais buldozeriais ir paliko neva „jūsų Dolmenas“. Visko gali būti, tačiau kaip tada observatorija? Kaip tada laivelis? Kiti ženklai, kurie liudija čia esant kažko labai senoviško?

Apie viską yra ir dar daugiau E. Bunkos sukurtas dokumentinis filmas apie šią ypatingą vietą. Pats pažiūrėjau visą filmą ir sužinojau dar įdomesnių dalykų. Vienas įdomiausių dalykų buvo keista hipotezė, jog Lopaičių šventvietė yra neatsitiktinis dalykas, o iš jo galima išvesti įvairias energetines linijas, kurios atitinka Žemės vibracijas. Pasirodo, kas 35.5 kilometrų nuo Lopaičių taip pat į visas puses esti keisti akmeniniai reiškiniai. Ši teorija lyg ir bando įrodyti labai keistą dalyką – senovėje žmonės jau gyveno pagal keistą Visatos rombos formos pulsą. Kas visiškai neįtikėtina, tačiau filme žmonės aplanko ir kitas vietas, kad įsitikintų, ar ši teorija teisinga. Ir tai vyko ne kokioje mitinėje Graikijoje, tai buvo ne germanų žemėse, tai galiausiai ne paslaptingi Naskos piešiniai, taip, brangieji, tai vyko čia, Žemaitijoje. Bet apie viską ir dar daugiau E. Bunkos filme „Lopaičiai. Sustingęs laikas“, kurį Jums pridedu čia:

1 dalis

2 dalis

3 dalis

4 dalis

5 dalis

Kitas šaltinis, pasakojantis apie Lopaičių šventvietę.

Jūsų Maištinga Siela

Pasaulis - ir draugas, ir priešas

Sveiki visi,

Ar laukiate kada autobuso, kuris vėluoja pusvalandį? Kažkur kaimo laukuose su autobuso apdraskytu ženklu, kur net maršruto tvarkaraštis dažniausiai nebekabo. Ar laukiate, nors žinote, kad neatvažiuos? Ar laukiate, o saulė svilina Jūsų nugarą neregėtu karščiu ir Tau reikia parsirasti namo, o pro tave tepravažiuoja vos viena kita mašina per pusvalandį, kurios nepatikliai arba apsimesdamos, kad nė nemato pakeleivingos rankos nykščio, patetiškai dar greičiau pro Jus pravažiuoja. Ar laukiate autobuso? Grįžti kelio atgal nebėra, nes grįžimas reiškia kažką baisaus. Ką darote?

Ką daro žmogus, atsidūręs laukuose, Sacharos dykumoje ar kur kitur? Ką daro vienas žmogus? Jis pradeda eiti. Eiti nežinodamas ar išeis iš tos vietovės, ar pajėgs išeiti pats iš savęs. Gerai, jei „tašėje“ guli jau bešylantis mineralinis buteliukas – jis būtinas gyvybei palaikyti. Ir žmogus pradeda eiti. Eiti smėliu, garuojančiu asfaltu, eiti basomis ir eiti batais, eiti ir matyti save iš šalies, iš miražo, kur susituokusi tikrovė ir iliuzija jau tave bando kaip Jėzų Kristų, kuris perėjo dykumą, atsispirdamas šėtono pagundoms.

Toks ėjimas prasideda nuo mūsų gimimo ir tęsiasi iki grabo lentos. Niekas nesustoja, o jei sustoja, tai tik pasijuokti, pasijuokti iš einančio žmogaus. Dažniausiai sustoja mylimi žmonės, kurie neva tau padovanoja viltį išsigelbėti nuo ėjimo, išsigelbėti nuo saulės, nuo neatvažiavusio autobuso, bet toks žmogus, pavėžėjęs vieną kitą kilometrą, tave vėl sviedžia iš mašinos ir tada jau kruvinais keliais kapstaisi ir eini tolyn. Eini, o pro tave važiuoja situacijos, žmonės, pinigų lagaminėliai. Ir viskas, kas iš tikrųjų reikšminga dabartiniam žmogui tiesiog pravažiuoja. Nieko ėjimo maratone nebelieka reikšmingo išskyrus patį ėjimą. Ėjimas ir jo teikiama kančia ir yra raktas į patį žmogų. Pats žmogus sau ir draugas, ir priešas, pats ėjimas ir draugas, ir priešas. Ir visas pasaulis - ir draugas, ir priešas. Belieka tik ėjimas ir vienišas žmogus, įprasminantis save ir tai, ką jis daro.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekas nenorėjo mirti"

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu linkstu prie lietuvių klasikinių filmų. Kažkaip norsi apčiuopiamiau žvilgtelėti į lietuviško kino nueitą kelią. Po visai sėkmingos ir įdomios „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ filmo peržiūros, nusprendžiau, jog laikas pamatyti ir legendinį Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Filmas sukurtas 1965 metais, o premjera vyko 1967. Tai vienas seniausių lietuviškų filmų, tačiau vienas iš tų, kuris iki šiol yra laikomas lietuviško kino pasididžiavimu.

Na, pažiūrėjau filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ir man belieka tik lapsėti ausytėmis ir linksėti pritariamai galvytę. Filmas išties labai brandus, skaudus ir brangus. Galbūt šiandien jis blankesnis atrodytų, tačiau laiko paradigmoje jis vis dar labai stiprus ir įtaigus. Žalakevičius pats parašė šiam filmui scenarijų, jame suvaidino garsūs visame Sovietų Sąjungoje Lietuvos ir Latvijos aktoriai. Šituo filmu net Maskvoje didžiavosi sovietai. Tai filmas kalbantis apie anų dienų epochą, kai po karo grįžta sūnus į namus, kur nužudomas jų tėvas, visų sūnūs vėl drauge trokšta keršto ir teisingumo. Tai filmas apie šeimą, nuskriaustą politinių ideologijų, todėl man šiek tiek mįslė, kodėl rusai taip pat didžiavosi Žalakevičiaus filmu? Gal dėl to, kad filmas nepalaikė ir smerkė nacius? Galbūt.

Filmas pastatytas įdomiai, kamera siekia profesionalumo, galima kai kur įžvelgti simbolikos kaip antai rūpintojėlis, kuris keletą kartų šmėžuoja prie prikalto gyvo medžio. Išlaiko intrigą, potekstę. O kas įdomiausia, kad tame filme lieka gyva archainė mūsų bočių artojų dvasia, kai visi nori ne pinigų, ne daugiau nei reikia, bet tik to, kad visur būtų paprasta lygybė, ramybė, niekas nieko nežudytų. Kad ir kokie tie laikai bebūtų buvę, kad ir kokie žmonės būtų buvę po karų, jie vis tiek norėjo gyventi, niekas nenorėjo mirti.

Aišku, galima plėtoti kai kurių personažų charakteristiką, bet ar tame esmė? Reikia patiems pažiūrėti šį filmą. Juk dar net pats Tarkovskis, rusų kino genijus, nebuvo pradėjęs kurti savo šedevrų, kai lietuviai jau tuo metu turėjo filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Vardan gero lietuviško kino, vardan bendro išprusimo ir supratimo apie tuos laikus, kai baigiasi partizanai ir žmonės lyg ir nori gyventi ramiai, tačiau niekada nesusitaiko su tuo, kad kraštas okupuotas. Vardan to ir verta pažiūrėti filmą „Niekas nenorėjo mirti“.

Įvertinimas: 8.8/10

Jūsų Maištinga Siela