Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Cafe de Flore“ (Cafe de Flore). Gal
ir teisinga, kad „Kino pavasaris“, kuriame šis filmas dalyvavo, paliko
originalų pavadinimą, nes jis šiek tiek kvailai skambėtų „Kavos gėlė“. Šiaip
parsisiunčiau šį filmą ir, sakau, pažiūrėsiu be didelių emocijų, nes iš
nuotraukų, į kurias užmečiau vieną kitą akį, pasirodė, jog filmas bus apie
Dauno sindromą turinčius vaikus, o panašų ispanų filmą buvau matęs prieš keletą
metų „Aš taip pat“ (Yo Tambien) (2009 m.), tačiau šis filmas pranoko mano
lūkesčius...
Iš tikrųjų labai nustebino šis filmas visomis prasmėmis, o ypač siužetu ir
emociniu koloritu. Šis Jean Marc Vallee režisierius jau yra mane nustebinęs su
filmu „C.R.A.Z.Y.“ (2005 m.), tad nemaniau, kad šįkart jis visa galva perspjaus
savo ankstesnį kūrinį. „Cafe de Flore“ – filmas tikras sielų peizažas. Tai
pasakojimas ne apie Dauno sindromą turinčius vaikus, nors siužetinė linija jų
gan ryški, bet tai pasakojimas apie žmonių sielos artumą, pasimetimą, susipainiojimą
ir nesuvokimą, kas ir kodėl vyksta mūsų gyvenime. Filmas apie likimą, jeigu
galima taip pasakyti, ir kažkuo man susisiejo su Julio Medem matytu filmu „Maištingoji
Ana“ (Caotica Ana) (2007 m.). Didžiausia staigmena buvo netikėtumas, daugiau
nei pusę filmo maniau, jog šios dvi siužetinės linijos – skyrybos ir Dauno sindromas
yra tiesiogiai susijusios ir laukiau kaip užsuktas, kada šios linijos susikirs
ir ale nustebins žiūrovą. Nė velnio taip neatsitiko, pabaigoje laikas ima
tankėti, daug įvairių kadrų iš visokiausių laikotarpių ir viskas galiausiai
paaiškinama ezoteriniu būdu. Suprantu, kad šiek tiek sunkoka būtų tiems, kurie
apie sielos liepsnos dvynes ir jų teorijas nėra ezoterinėje šalyje nieko skaitę
ir girdėję, o tuo labiau nieko nežino apie reinkarnaciją, šis filmas gali
pasirodyti šiek tiek kuoktelėjęs, bet aš manau, kad „Cafe de Flor“ pasiekia
šiek tiek išsilavinusį žmogų visomis prasmėmis. Filmas paliko stiprų įspūdį,
nes tai kalbėjimas apie tiesioginę sielos susivokimo gelmę, jo pančius ir atradimą.
Netikėtas finalas ir problemos sprendimas manyje sukėlė be galo daug emocijų...
Režisieriaus filme pateikia nuostabiai puikų prancūzišką garso takelį,
kuris daugeliui žiūrovų įsirėš į sąmonę. Atpažįstamos kai kurios detalės iš
„C.R.A.Z.Y.“ filmo – patefonas, plokštelės, žolės rūkymas ir t.t. Savita
epochinė jausena, laikų maišymas taip pat jau tampa režisieriaus etikete. Ir
tai yra nuostabu, nes manau, kad filmas labai vykęs, gražūs perėjimai, daug
estetinių kadrų, originalių ir kartu gyvenimiškų minčių, žaismo, savitų
charakterių, savito liūdesio ir savito džiaugsmo. Šiame filme atradau visko, ko
reikia tobulam filmui, tad drąsiai jį vertinsiu aukščiausiais balais.
Daugiau apie filmą, rasite „Kino pavasario“ puslapyje, paspaudę ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą