Sveiki,
Tęsiu savo jau tikriausiai niekada nesibaigiantį kino filmų žiūrėjimo
maratoną. Šįkart į rankas papuolė jau seniai sąrašuose besimėtantis meksikiečių
režisieriaus Alejandro Gonzalez Inarritu, kuris, tarp kitko, yra ir vienas mano
mėgstamiausių režisierių šiuolaikinio filmo pasaulyje. „Prakeikta meilė“ arba
kiti šio filmo vertimo variantai – „Meilė kalė“, „Meilė – tai kalė“ (Amores
perros) (2000 m.). Niekam per daug nežinomas Inarritu debiutuoja sudėtingame
pilnametražiniame filme ir sudrebina kino pasaulį. Po šio filmo sekė panašaus
braižo juostos, kurių taip pat negalima pamiršti – „21 gramas“, „Babelis“ ir
„Biutiful“, kaskart vis įdomus, intriguojantis, savitas, atpažįstamas. Iš
tikrųjų „Prakeiktą meilę“ buvau matęs labai seniai ir tik iš keistai
atpažįstamų nuotrupų atpažinau, jog šis filmas matytas vaikystėje.
IMDb, kuriuo iš esmės negalima pasikliauti, visada mane stebina, nes
Inarritu pirmasis filmas turi aukščiausią balą, o kaskart ateinant vis naujam
filmui, jo įvertinimas vis mažėja. Nežinau, tačiau būtent šis filmas man padarė
mažiausią įspūdį iš visų jo filmų, gal kad senstelėjęs, gal todėl, kad mažesnio
biudžeto, užmojai taip pat platūs, bet ne tokie dideli kaip „21 grame“ ar
„Babelyje“. Iš esmės Inarritu čia išlieka toks, koks jis yra, jo filmas
daugiasiužetis, persipinantys herojų likimai, atskiri gyvenimai,
prasilenkiantys ties aštriausiais gyvenimo momentais, dažniausiai nelaimingais
atsitikimais. Pasakojimo modelis, pasakotojas, subtilumas, paprastumas, savita
melancholija visada „puošia“, gilina ir plečia šio režisieriaus filmus. Puikus meksikiečių
aktorių būrys įrodė, kad nereikia visai bastytis po Ameriką, norit filmuotis ne
tik telenovelėse arba vaidinti garsiuose Meksikos teatruose, bet užtenka kažko
naujo, originalaus, netikėto, kad perspjautų šviesmečiais visą nusiperdusį Holivudą ir sukrėstų
pasaulį. Kalbu galbūt bendrai apie šio režisieriaus darbus, nes jie man tokie
vienetiniai, kartu labai skirtingi ir labai panašūs.
Žinoma „Prakeikta meilė“ stiprus filmas, manau, daugelį tikrai palies, kai
kas ras daug simbolikos, kaip pvz. visos trys siužetinės linijos yra susijusios
su šunimis – šunys pjautynėse, valkata su šunimis ir šuo palindęs po grindimis –
kur žmogus ir jo pasitikėjimas draugais, savimi ir gyvenimu? Nepaviršutiniškai alsuojantys
Meksikos kvartalai, sunkus gyvenimas, korupcija, grubumas ir noras
prisiglausti, pabėgti, susikurti geresnį rytojų ir prieglobstį, išlipti iš
mėšlo – tai ne tik „Prakeiktos meilės“ koloritas, tai apskritai būdinga visiems
Inarritu filmams.
Jūsų Maištinga Siela
Kaip šio blogo mylėtoja ir skaitytoja leidžiu sau pabūti įžūliai ir pasakyti: kodėl tokį gražų blogo foną pakeitei į tokį siaubingą? :(
AtsakytiPanaikintiPrisidedu prie pirmo komentaro. "Amores Perros" tikrai gerai filmas, bet blogo fonas-tema rėžia akį.
AtsakytiPanaikintiP. S. Bet čia tik skaitytojų nuomonė.
siulau blogeriui paziureti Inside i'm dancing ir parasyti paskui ;)
AtsakytiPanaikinti