Knyga: Juozas Grušas "Meilė, džiazas ir velnias"

 GRUŠAS J. 2002. Meilė, džiazas ir velnias. Vilnius: Alma Littera.

Sveiki,

Juozas Grušas yra vienas iš tų garsiųjų Lietuvos dramaturgų, kuris pakeitė lietuvių dramaturgijos raidą ir išvedė dramą bei pakylėjo į naują būties lygmenį. Per savo gyvenimą Juozas Grušas buvo itin produktyvus rašytojas, sukūręs ne vieną puikią pjesę, bet tikriausiai vienas vertingiausių ir geriausių jo (ir visos lietuvių dramaturgijos) darbų yra tragikomedija Meilė, džiazas ir velnias, kuri pirmą kartą pasirodė 1967 metais. Taigi 1967 metai Sovietų sąjungoje, kai pasaulyje jau bitnikus keičia hipiai ir gėlių vaikai, atrieda Seksualinės revoliucijos banga. Išties izoliuotoje Sovietų sąjungoje, kur „sekso nebūdavo“, o vaikai „atsirasdavo pirkiose savaime“, šioji pjesė, kuri prabyla apie maištininkų kartą, – tikras fenomenas.

Meilė, džiazas ir velnias, sakyčiau, galėtų būti lietuviškasis Rugiuose prie bedugnės atitikmuo, o ir nuo J. Salinger kūrinio jis naujesnis daugiau nei dešimtmečiu. Abiejų kūrinių problemos ganėtinai panašios. Apie ką ši pjesė? Tai daugiasluoksnis ir daugialypis pasakojimas apie skirtingas kartas – iš esmės kartų konfliktų aktyvioje zonoje vystosi ir giluminės naujos kartos, jos tęstinumo, žmonijos „sėklos“, paveldo ir jo puoselėjimo problemos. Jau įprasta manyti, kad buvusioji karta jaunesnę kartą laiko broku, negatyvia ir tai, kas buvo, imta laikyti geresniu, tačiau kiekviena karta išgyvena savo epochos tendencijas. Pjesėje senesnioji karta išgyveno klasių kovą, tą įvardija Andrius, kai karštligiškai ginčijasi su tėvu. O su kuo kovoja jaunoji karta? Su iliuzija? Su nuoboduliu? Aiškaus atsakymo nėra, bet visi jie veda prie pačių egzistencinių žmogaus būties klausimų. Jaučiama, kaip senesnioji karta turėjo daug vilties dėl rytojaus – pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas, nauja santvarka, tačiau jų vaikai nenori perimti pozityviosios jų estafetės ir nešti jų sukurtą rytojų į rytdieną. Nauja karta nori kurti savo rytojų, atsisako tęstinumo, tačiau problema tame, kad ji nemotyvuota, ji nežino, ko nori iš savęs ir iš rytdienos, nors pjesėje personažai ne kartą sako, jog svarbiausia gyventi, tačiau gyventi neužtenka, reikia duoti gyvenimui, davimas įprasmina gyvenimą, tačiau jaunesnioji karta nori tik pasiimti, bet už gyvenimo daugiau nieko nėra.

Antrasis klodas taip pat skleidžiasi per veikėjus, jų charakterį, santykius. Bohemiškos prigimties džiazitai turi savo gyvenimo filosofiją, o veikiau iliuziją, mitą, kuriuos piešia gerdami degtinę ir grodami agresyvią muziką – tuomet džiazas dar buvo laikomas gana agresyvi, tranki muzika. Andrius, Julius ir Lukas – panašaus likimo jaunuoliai, visi netekę motinų, kiekvienas turintis savo charakterį ir pasaulėžiūrą. Andrius – brutalus jaunuolis, turintis sadistinių polinkių, provokatorius, „blogio“ lyderis. Julius – neatsakingas mergišius, jis ieško idėjų, kurios taptų energija, motyvacija kovai. Lukas – vaikų namuose augęs vaikas, jautriausias iš trijulės, bando atsakyti į svarbiausius klausimus – dėl ko gyventi ir dėl ko mirti? Jis gina Beatričę nuo savo draugų. Visi trys vienaip ar kitaip myli ir seksualiai geidžia Beatričės, jos skleidžiamo gėrio, kuris žadina atbukusį jų pačių gerumą.

 

Juozas Grušas

Aišku, viso ko pjesės šerdis yra Beatričė – su senele auganti ir motinos palikta septyniolikmetė, kuri irgi turi nevisavertės šeimos „ydą“ kaip ir vaikinai, tačiau jos blogis nepaliečia. Juozui Grušui svarbus prigimtinis žmogaus gėris – kodėl vienus palaužia sudėtinga socialinė terpė, o kitus išlaiko tyrus, pirmapradžius? Nors kyla dar ir kitas klausimas – ar blogis irgi nėra tyras ir pirmapradis? Beatričė taip pat nėra šventoji, ji turi problemų, sunkumų, ji nėra sudvasinta, tačiau nepasiduoda pjesės velniui, nors visai puikiai šoka pagal džiazą. Ji ta, kuri išlaiko pusiausvyrą, ji ta, kuri lankosi pas vaikinų tėvus ir apjungia kartų konfliktą kaip „glajus“ – ji išeities taškas, kompromisas ir galgi net viltis, kurią senoji karta tikisi iš savo palikuonių. Žinoma, Beatričė nuolat nukenčia dėl savo kompromisų nešėjos funkcijos, ji nė pati nežino, kodėl ji trinasi su tais alkoholikais ir rytdieną velniui pardavusiais vaikinais – kodėl? To ji klausia ir pjesės pabaigoje, kai vaikinai ją sumano išprievartauti. Kodėl? Galima sakyti, kad tai likimas valdo žmogų, jis jį neša per gyvenimą, kad atliktų tam tikrą misiją, o juk Beatričė ir atliko savo misiją.

Kitas niuansas – Beatričės vidinis pasaulis, tikėjimas ir laukimas stebuklo. Ji verčia „kažkuo tikėti“ pjesės vaikinus ir tas tikėjimas „kažkuo“ duoda vilties, kad įvyks stebuklas, tačiau nėra pas vaikinus nėra vidinės evoliucijos – alkoholis, iliuzijos, kad vaikinai keičia ir „pertvarko“ pasaulį toliau įkalina juos velnio ašarose. 

Įdomi ir pati pjesės atomazga – ar laimėjo velnias? Juk mirė Beatričė, o ne Andrius, Julius ir Lukas. Kur pusiausvyra, ir ar ji egzistuoja? Ar tai reiškia, kad viltis turi žlugti, o meilę, kurią jautė (ar tik manė jaučią?) atgręžė savo destruktyvumą pačiai Beatričei? Daug įdomių klausimų iškyla po pjesės, tačiau jie, mano manymu, yra neatsakomi iki galo – nei šioje pjesėje, nei kokioje kitoje pjesėje ar grožiniame kūrinyje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Isteriškas aklumas" / "Hysterical Blindness"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Jau labai seniai troškau pamatyti filmą „Isteriškas aklumas“ (angl. Hysterical Blindness) (2002) – filmas gana retas egzempliorius net interneto vandenyne. Filmą režisavo indų kilmės režisierė Mira Nair, kuri labiau žinoma kaip „Amelija“ (2009) ir „Tuštybės mugė“ (2004) kūrėja. Tai televizinis filmas, už kurį 2003 metais Uma Thurman gavo „Auksinį gaublį“ ir tai buvo kone viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nusprendžiau pažiūrėti šį filmą.

„Isteriškas aklumas“ – tai pasakojimas apie 1980-ųjų motiną ir dukrą, kurios visokiausiais įmanomais būdais ieško prieraišumo ir meilės su vyrais. Deja, tenka dažniausiai nusivilti, ypač jaunesniajai Debei, kuri per skaudžias patirtis patiria atstūmimą ir vienatvę. Filmas nėra labai įspūdingas, tačiau jis man patiko, paliko įspūdi 9 dešimtmečio dainų skambesys, šukuosenos, rūbai, kitaip sakant, visa devinto dešimtmečio energetika. Apie šį filmą galėčiau pasakyti, kad tai yra 9 dešimtmečio neišsipildžiusių vilčių matrica, kuri apgaubia moteris. Taip, filmas gana moteriškas, tačiau tuo jis dar įdomesnis, nes per viltis ir naivumą veriasi skaudžios per patiklumą atsiveriančios patirtys.

Tai nedidelio biudžeto filmas, kuris žymi Umos Thurman karjeroje motinystės atostogų pabaigą, nes būtent 1998-2002 jis filmavosi tik nedidelio biudžeto juostose, kurios vis vien paliko ryškų įspaudą aktorės karjeroje. Šiaip filmą vertinu tikrai palankiai, neturiu didesnių pretenzijų nei aktoriams, nei režisieriai – viskas čia vyko kryptingai, su idėja, pakankamai subtiliai, nešokiruojant, tačiau atskleidžiant esmingas moterų pasaulio kerteles. „Isteriškas aklumas“ – tai moterų apakimas, nenorint matyti tikrosios padėties, o įprotis gyventi viltimis ir svajonėmis, lūkesčiais tampa toks sunkus, kad šis aklumas tampa tiesiog isteriškas, nepermušamas.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.5

Anonsas:

 Uma Thurman gauna "Auksinį gaublį":

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: 'Baimės įlanka" / "The Bay"

Sveiki, siaubo kino mėgėjai,

Prieš kelias dienas teko regėti dar vieną siaubo filmą – vėl ir vėl jie sugrįžta į mano žiūrimų filmų aktyviąją zoną. Teko pamatyti filmą „Baimės įlanka“ (angl. The Bay) (2012).

Kadangi neturiu šiuo metu laiko daugiažodžiauvimui, tai pasakysiu trumpai ir aiškiai apie šį filmą – nepatiko ir nepaiko beveik jokio ryškesnio įspūdžio. Nuobodu. Aišku, kai žiūrėjau, tą akimirką lyg ir viskas buvo gerai, tačiau po seanso nieko neliko, nei emocijos, nei pamąstymų. Totalus komercinis filmas su trupučiu moksliniu elementu apie įlankoje įsiveisusius parazitus, kurie įsiskverbia į gyvųjų kūnus ir ima ėsti gyvą žmogų.

Filmas panašus į „Epidemiją“, tik jis nufilmuotas, kaip jau tapo populiaru ir šabloniška, mėgėjiška kamera. Niekas nebestebina, nenustebina, nebaugina. Nuobodu ir beprasmiška, tik gailiuosi, kad neskyriau laiko geram filmui, o žiūrėjau šį šlamštą. 

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nimfomanė II" (2 dalis) / "Nymphomaniac Vol. 2"

Sveiki,

Antroji Lars von Trier dalis „Nimfomanė II“ (angl. Nymphomaniac Vol. II) (2013) visgi mane smarkiai nustebino. Kažkaip po pirmosios „Nimfomanės“ dalies neturėjau itin didelio entuziazmo imtis antrosios filmo dalies, tačiau pažiūrėjau ir nustebau – ji kur kas įspūdingesnė. Aišku, vertinti reiktų abiejų dalių visumą, nes pirmiausia filmas buvo filmuojamas neatskirai, o kaip vientisas filmas, tačiau jį dėl komercinių niuansų ir trukmės teko iškeroti.

Antroji dalis, kaip ir tikėjausi, buvo kur kas tamsesnė, juodesnė. Pagaliau įvesti ir mistiniai niuansai – regėjimai, kurie buvo daugiau plėtojami „Antikriste“ ir „Melancholijoje“ (L. von Trier „Nimfomanėmis“ užbaigė savo depresijos kūrybos trilogiją). Antrojoje dalyje kur kas daugiau nuogumo, genitalijų, kur kas daugiau savęs žalojimo nei ieškojimo, savęs atradimo ir susitaikymo. Sadomazochistinės scenos gana aštrios, kondensuotos, tačiau už jų veriasi sudėtingas dvasinis personažo suluošinimas. Antrojoje dalyje toliau tęsiasi nimfomanės išpažintis su nepažįstamuoju namuose. Išpažintis kaip apsivalymo elementas – labai įdomios intelektualo ir nimfomanės susikalbėjimo lygmenys, apie kuriuos daugiau pamąstyti galėtų intelektualusis žiūrovas. Žinoma, pati filmo pabaiga, kaip ir „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“, „Antikristus“ yra staigi, netikėta ir brutali. Tiesą sakant, atomazga labai nustebino, o tai gero filmo bruožas.

Tikrai nesigailiu žiūrėjęs abi dalis, tik galiu apgailestauti, kad po pirmos dalies nemenką dalį žiūrovų gali atbaidyti žiūrėti antrąją dalį, į kurią sueina visi taškai ant „i“. Po brutaliu filmu slepiasi kažkas nepaprasto, intelektualaus, įdomaus, provokuojančio, rėkiančio, o tai būtina pamatyti. Patiko tolesnis organiškas aktorių darbas. Šioje dalyje buvo atradimas jaunoji aktorė Mia Goth, kuriai neseniai sukako 20 metų – šioje dalyje ji vaidina penkiolikmetę, kuri mylisi su nimfomane ir galiausiai tampa tikra rakštimi. 

Tai pajautos filmas, kvėpuojantis gana destruktyviais ir šaltais tonais, tačiau man patinka išlietas ir sukultas kiaušinis kine. Dėl jo verta pasinerti į kančių istorijas, kitaip kinas neturėtų dvasios.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Pusryčiai žydinčio balandžio pabaigoje

 

Sveiki,

Vakarykštės dienos grožis. Norisi kartoti ir atsikartoti, bet yra dar geriau – galima gyventi įdomiau, nesikartoti. Dabar prie kavos puodelio esu patenkintas būtimi. Absoliuti akimirka.

Vakarykščiai atsiminimai nuo jūros, pasivaikščiojimas po pušyną, sveikatingumo takas, vakare regėtas neprastas filmas, kurio geidei pusmetį, Hemingvėjaus ir Prusto tekstai prieš užmiegant...

Ir vėlei. Ankstyvas rytas. Daina. Pasiutęs žydėjimas  už lango, jokio trečio pasaulinio karo. Bent jau kol kas. Dienos darbai prieš akyje. Yra tikslas. Yra kava. Yra pozityvumas. Yra fotografija iš vakarykštės dienos ir aš neapvogtas nei laiko, nei Dievo – priešingai, esu apdovanotas kiekvieną akimirką, esu apdovanotas, kad galiu džiaugtis čia ir dabar. Bent retkarčiais. Rodos, nereikia daugiau...

Rytinė joga ir išlaisvinu kūną. Skutimosi putos vietoj grietinėlės ant dygstančių šerių. Palaistyta sočiai gėlė ant palangės. Katės ir šuns nėra. Bet tai nėra blogai.

Ir aš atsakau į pagrindinį Albert Camus Sizifo mite užduotą klausimą, kada žmogus nusprendžia, kad jis yra vertas gyvenimo ir gyvenimas vertas manęs. Dabar. Vertas. Šią akimirką. Pusryčių akimirką, kai gurkštelėjęs kavos prisimenu, kaip gera gyventi.

Ir Jums fotografija nuo jūros su pusryčių muzika, erotiška, tačiau vis tiek. Gera. Ir Verta.

Jūsų Maištinga Siela