Filmas: "Omaras" / "The Lobster"

Sveiki, skaitytojai,

Su graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos jau teko susidurti tikriausiai daugeliui užkietėjusių kinomaniakų, kurie nepraleidžia pažiūrėti keistų filmų ir tikriausiai puikiai prisimena jo „Iltinis dantis“ (2009). Šįkart režisierius pristato naujausią savo darbą su anglakalbiais žymiais aktoriais pavadinimu „Omaras“ (angl. The Lobster) (2015), kuris pristatomas „Kino pavasaris“ 2016 metų programoje.

Ko galima tikėtis iš režisieriaus, kuris pastatė „Iltinį dantį“? Tik to paties, o gal net dar geriau. Režisierius unikalus, jam rūpi išlenkti visuomenės ydas, netgi sakyčiau, fundamentalias vertybes, kaip šeima, meilė, atsidavimas ir paversti jas kažin kokiomis sunkiai nusakomomis ydomis, sukuriant ribines kontekstines situacijas, o kalbant apie „Omarą“, netgi visai kitą realybę, o dar tiksliau – standartizuotą ateitį. Omaras – tai gyvūnas, kurį pasirenka žmonos netekęs vyriškis, kuris atvyksta į viešbutį, kur yra priverstas žaisti išlikimo žaidimą, ieškodamos sau gyvenimo partnerės. Situacijos tokios grotestiškos ir absurdiškos tik iš pradžių, o jų prasmė visai kitokia. Su žmonėmis elgiamasi kaip su gyvūnais, jie pagal fizinius trūkumus vienas su kitu tapatinasi (trumparegystė, kraujuojanti nosis, šlubavimas ir t.t.) ieškosi sau poros, tarsi gyvūnai tarp gyvūnų daugintųsi tik su savo rūšies poromis. Žodžiu, ištisa absurdiška apversta parabolė, pro kurią „šviečiasi“ jau šio režisieriaus mėgstama tema – išryškinti šiaip jau neginčytinų vertybių ydingas puses. 

Kas šokiruotina? Pasirinkta pasakojimo forma, jos simboliai ir metaforos. Lyg ir absurdiška, lyg ir ryškus groteskas, tačiau filmas žiūrisi rimtai, nes veikėjus kamuoja rimtos problemos ir jie į gyvenimą žiūri rimtai. Kas nutikę pasaulyje, kad jie priversti dėl vienatvės virsti gyvūnais? Nežinia, bet tai ir nereikia žinoti, nes svarbiausia vienatvė, kuri šiaip jau realybėje yra kiekvieno individo reikalas, staiga tampa visuotiniu nusikalstomu reiškiniu, todėl žmonės kone priverstinai verčiami susiporuoti, kad tos vienatvės nebūtų. Režisieriui svarbus ir socialinės kritikos aspektas, kiek valstybė ir kiti gali kištis į asmeninį žmogaus gyvenimą, kiek gali jį valdyti įstatymais, kraipydami, kaip jiems patogu, jo jausmus ir dvasinį gyvenimą? Išties filmas itin jautrus, už simbolių slypi įvairiausių prasmių, o tie simboliai, pasirinkta žaismė ir yra šio filmo cinkelis, kuris ir stebina, ir purto, ir liepia paneigti, tačiau nenuginčysi fakto, kad filmą dėl to emocinio chaoso įdomu žiūrėti. Režisierius moka provokuoti, jam tai tinka, jis tampa savito braižo kūrėju ir nenustebsiu, kad greitai jo pavardę linksniuosime kaip tokio tipažo kino kūrėją, kaip antai režisierių Michel Gondry („Gėlėti sapnai“, „Jausmų galia“, „Miego mokslas“ ir kt.).

Kalbant apie kino aktorius, jie puikūs, puikūs jie dar ir dėl to, kad puikiai žinomi, todėl žinant, kokiuose filmuose jie pasirodę, šio filmo kontekste atrodo dar įdomesni ir universalesni. Pagrindinį vaidmenį sukuria Colin Farrell, kuris užsiauginęs pilvą, visiškai nebepanašus į tą Ciloną, kurį pažįsta pasaulis, tačiau sensta net aktoriai, šis vaidmuo atrodo išskirtinis ir unikalus. Rachel Weisz – žiūrėčiau, kad ir ką ji besuvaidintų. Prancūzų briliantas Lea Seydoux – ką gi, žiūrėčiau ne tik į R. Weisz, bet ir į ją. Britų aktorius Bem Wishaw – senas žinomas vilkas dar nuo „Kvepalai: vieno žudiko istorija“ laikų, puikus aktorius. Režisieriui pavyko suburti išties puikų aktorių pulką, pelnyti kino festivaliuose apdovanojimų, o Kanų kino festivalyje pelnė net žiūri prizą. Ar bereikia sakyti, kad filmas intelektualus, rimtas, provokuojantis ir socialiai šokiruojantis? Tikriausiai, kad ne.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

Kino pavasaris: ČIA

Jūsų Maištinga Siela