Sveika,
Daugelis tikriausiai buvo
nusivylę pažiūrėję Terrence Malick filmą „Taurių
riteris“ (angl. Knight of Cups)
(2015), kurį gan drungnai pasitiko tiek kino kritikai, tiek žiūrovai. Su
„Gyvenimo medis“ pasisekimu naujasis filmas tikriausiai reikalavo arba tokio
pat aukšto istorijos išdėstymo lygio arba dar geresnio darbo. Režisierius visgi
nesistengė žengti tuo pačiu keliu, bet labiau išplėsti savo vaizduojamas erdves
ir taip išskaidyti istoriją į fragmentus, kad filmas tampa kone vientisas meditacinis
asociacijų su metaforomis ir simboliais koliažas. Nepratusiems prie tokio kino,
gali kilti netgi pasipiktinimas, ką tokios mega žvaigždės kaip Christian Bale,
Natalie Portman ir Cate Blanchett veikia tokioje neaiškioje juostoje.
Visgi nedrįsčiau smerkti
paties filmo, nes jis man tiko ir patiko. Apskritai esu linkęs vengti
meditatyvaus kino, nes retai juose randu tai, kas mane sudrebintų ir sukrėstų,
o švelnūs paviršiai manęs kine nevilioja. „Taurių riteris“ filmas, pavadintas
viena iš Taro kortos pavadinimu, mums sufleruoja apie gyvenimo taurės
pripildymo paieškas, kurias per moteris renka Christian Bale kuriamas
personažas. Apskritai temos gana aštrios ir gilios – beprasmybėje prasmės
paieškos toli gražu nelabai tinka meditatyvaus pobūdžio kinui, bet tai ir nėra
meditacinis kinas. Visų pirma, režisierius kuria pasivaikščiojimą po žmogaus
pasąmonę, nors daug kas skundėsi, kad nėra nuoseklios linijos, tačiau yra
reikšmių tvarka ir juntami ryškūs gyvenimo etapai, kurias žymi skirtingos
moterys. Labiausiai sukrečia vengiama kine tema – vyriškumas per tėvystės
paieškas. Pagrindinis veikėjas kalbasi su savo negimusiu sūnumi, kuris
tyvuliuoja jo sąmonėje kaip projekcija ir visas sutiktas moteris pasakotojas
tempiasi į vandenį – gyvybės įsčias, bet nė viena negali padovanoti jam sūnaus,
o nuolat skrendantis lėktuvas, reikšmingas kadras nuolat asocijuojasi, –
Froidai, atleisk, – su pasiklydusiu spermatozoidu, nauja gyvenimo kelio
pradžia, tačiau tuo pačiu veikėjas atsisveikina su senu savo paties tėvu.
Apskritai tai vyriškas subtilus kinas apie vyro sąmonę, jo ligas, potraukį,
neišsemiamą vienatvę, kuri atskleidžiama simboliais, metaforomis, bet
labiausiai stebina netikėta intuityvi režisieriaus parinktas garsų ir kadrų
dermės judesys, būdingas ankstesniems jo darbams.
Visgi filmas nepralenkė
„Gyvenimo medžio“, kuris, tiesą sakant, mane prieš ketvertą maždaug metų kone
skausmingai sukrėtė. „Taurių riteris“ siūlo kiek kitokią įstoriją, tačiau taip
pat impulsyviai užkabina mano mėgiamas temas, o režisieriaus genialumas koliažiškai
konstruoti pasąmoninį ne tik kameros ir garso dermės judesį, bet ir nuolat
kadruose įžvelgti ir su veikėjo išgyvenimais bei įvykiais susieti sunkiai
įvardijamas būsenas ir nuojautas. Iš esmės daug neužbaigtų meilės istorijų, tik
jų išimti fragmentai veikia kaip veikėjo mąstymo-prisiminimo forma, leidžianti
žiūrovo sąmonėje prasitęsti įvykiams. Kitaip sakant, T. Malick yra pasąmonės
architektas kine, kuris savo filmais duoda impulsą žiūrovui, sukurdamas
aplinkybes ir jausmą, o jau įvykių tęsinius susikuria pats žiūrovas. Žinoma,
toks filmas ne komercinis, aiškumo ir tikslumo trokštantys žiūrovai turėtų
nusivilti, bet... Mane asmeniškai labai nudžiugino.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 5.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą