J. M. Coetzee. „Barbarų
belaukiant“ – Vilnius: Baltos lankos, 2013.
Sveiki, skaitytojai,
Panašu, kad tai tampa
realybe ir J. M. Coetzee tampa vienu
mano mėgstamiausiu rašytoju, o jo romanas Barbarų
belaukiant (angl. Waiting for the
Barbarians) kol kas mėgstamiausia knyga. Nors esu perskaitęs tik dvi jo
knygas, tačiau šis autorius tampa fenomenaliu rašytoju, kurio knygos savo
apimtimi it žurnalas tiktų pritrėkšti skrendančią musę, tačiau jose sugulusi
turininga prasmė ir gelmė nustelbia daugelį storiausių talmudų.
Tiesą sakant, jau nuo Maiklo K gyvenimas ir laikai knygos buvo
sunku atsiplėšti. Paprastu ir savaime suprantamu rašymo stiliumi (be
daugžodžiavimo, metaforų ir kito gramatinio baroko), J. M. Coetzee sugebėjo
sudrumsti savo egzistencinėmis istorijomis nusistovėjusius literatūrinius vandenis.
1983 metais autorius už Maiklo K
gyvenimas ir laikai pelnė Bookerio
premiją, vėliau tą 2003 metais padarė su romanu Nešlovė. Barbarų belaukiant
gal ir nepelnė šio apdovanojimo, bet jeigu atgalinė viršelio informacija
nemeluoja, ji viena geriausių autoriaus knygų, išleistų 1983 metais.
Tikriausiai tik didesni literatūros žinovai tikrai susieja šį kūrinį su
analogišku graikų poeto Constantino Kavafis eilėraščius Barbarų belaukiant, parašytu 1904 metais. Būtent šiame C. Kavafio
eilėraštyje nusakomos pagrindinės J. M. Coetzee romano gairės – turtingo miesto
valdovai laukia laukinių barbarų, kuriems turės pralaimėti, tačiau didžiausias
absurdas, kad tie barbarai net nepasirodo, tačiau klestinčioje citadelėje
prasideda visuotinė suirutė. Rašytojas perėmė C. Kavafio nuostabią idėją ir
adaptavo savo romanui, sukurdamas nepamirštamą moralės, absurdo, grotesko ir
melancholijos prisodrintą kūrinį, iš esmės kritikuojantį ir demaskuojantį
totalitarinės valdžios mechanizmą iš egzistencinio žmogaus susidūrimo su absurdu
gelmių.
Nuo pat pradžių Barbarų belaukiant romane juntama didelė
emocinė įtampa, kurie prasideda nuo pasienyje prasidėjusių permainų. Kankinami
žmonės neduoda pagrindiniam knygos veikėjui, miesto teisėjui, ramybės. Jo tyras
sąžiningumas ir tikėjimas teisingumu bei prasmingu darbu nepaprastoje Imperijos
diktuojamose pokyčių situacijose susigrumia su savanaudiškumu, sadizmu ir
nesąžiningumu. Skaitant tiesiog net gaila knygos veikėjo, kuris lyg ir
protingas, lyg ir išsilavinęs ir humaniškas žmogus, nesugeba priimti ir
perprasti tamsiosios žmogaus prigimties. Tai išties stebina ir šokiruoja, tad
visos jo pastangos suprasti per skausmą ir pažeminimą jį daro tik dar doresnį,
kad net kyla klausimas: ar teisėjas yra toks iš prigimties šventas, o gal jis
koks Don Kichotas, arba jam trūksta vieno šulo? Moralinės grumtynės aštriose
sadistinėse scenose atveria didžiulį politinį civilizacijos realybės siaubą,
atrodo, kad veikėjai kovoja ne su barbarais, bet savo iliuzijomis.
Rašytojas J. M. Coetzee.
Apskritai romane barbarai
nei žiaurūs, nei klastingi ir net neaišku, ar jie atsakingi už potvynio
nusiaubtą pakrantę, tačiau per gandus ir įvairius liudijimus žmonės patys
sukuria destruktyvią susinaikinimo programą – baimė pamažu įveikia žmones ir
jie patys tampa barbarais. Imperijos karių ir Džolo įstatymai bei politikai tai
patvirtina. Taigi barbarai tampa galinga iliuzijų metafora, kuri romane atrodo
kaip simbolis visos mūsų tvarkingai įstatymais, teisingumu ir tobulumu „apsiginklavusios“
totalitarinės civilizacijos, kurioje tereikia įteigti mintį apie priešą ir suirutė
pati prasidės. Kitaip sakant, romano idėja parodo, kad nėra didesnio žmogui priešo
nei pats žmogus.
Sudėtingas teisėjo
paveikslas visų pirma patrauklus dėl to, kad jis įkūnija Sizifą,
nesibaigiančias teisingumo ir demoralizavimo grumtynes, kurias teisėjas yra
pasmerktas pralaimėti. Jo autoriteto praradimas mieste savaime suprantamas,
kadangi pamažu griūva jo tvarkingas Imperijos surėdytas paveikslas, jis
suabejoja Imperijos teisingumu ir teisėtumu, o abejojančius, kaip žinia,
totalitarinė valdžia „praryja“. Įdomi ir teisėjo (kartais prasiveržiančio
pasakotojo balsu) dėstoma gyvenimo prasmės filosofija. Teisėjas dėlioja senos
kadaise gyvenusios civilizacijos medines liekanas, bando įskaityti jų rašmenis,
tačiau kartu suvokia, kad ir dabarties civilizacijai ateis galas. Kokia
tęstinumo kaina? Kokia prasmė? Romanas, kad ir koks jis beatrodytų žiaurus
siužetiškai, prasmių lygmenyje nagrinėja esmingiausius egzistencinius
klausimus, kurie sukrečia savo absurdiška gyvenimo beprasmybe.
Dykumos vaizdai, smėlis,
šaltos žiemos ir karštos vasaros gali Barbarų
belaukiant priminti išgyvenimo literatūrą, kad ir Danielio Deffo Robinzoną Kruzą, bet tikriausiai
daugiausia ryšio galima egzistenciniu pagrindu sieti šį kūrinį su Albert Camus
kūriniais.
Knyga išleista Baltų lankų leidyklos Rinktinė proza serijoje ir ją išvertė
Violeta Tauragienė, kuri už šį vertimą ir W. Faulkner Jeruzale, jeigu tave užmirščiau pelnė metų vertėjos sostą. Tikrai
puikus Barbarų belaukiant vertimas
pasižymi puikiu literatūros pojūčiu ir skambesiu, tad skaityti šią knyga tampa
tik dar didesnis malonumas. Apskritai kalbant, tai gurmaniška, didinga knyga,
kurią turėtų skaityti itin gilią ir prasmingą literatūrą mėgstantys
skaitytojai. Neįžvelgiu nė vienos priežasties, kodėl Barbarų belaukiant, turėtų nepatikti, nebent esate absoliučiai populiariosios
literatūros skaitytojas ir ši proza Jums tiesiog intelektualiai nepasiekiama.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą