Filmas: "Berlynas. Aleksandro aikštė" / "Berlin Alexanderplatz"

Sveiki skaitytojai,

Visą savaitę planavau laiką, kada pažiūrėsiu trijų valandų „Kino pavasaryje“ rodomą vokiečių Burhan Qurbani filmą „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. Berlin Alexanderplatz) (2020). Filmas pastatytas pagal Alfred Döblin romaną, pasirodžiusį XX amžiaus pirmojoje pusėje. Pagal šį romaną 1931 metais pastatytas pirmasis filmas, o 1980 metais ir mini serialas. Tiesą sakant, neskaičiau nei knygos, nei ankstesniųjų ekranizacijų mačiau, todėl negaliu palyginti. Visgi akivaizdu kaip diena, kad naujoji versija gerokai skiriasi tiek nuo romano, tiek nuo ankstesniųjų versijų.

Filme pasakojama apie afrikietį pabėgėlį, kuris iš esmės atitinka tipinį Europos kamuojamą pabėgėlių iš Afrikos krizės pavyzdį. Nutarę naujajame pasaulyje būti sąžiningi ir elgtis pagal taisykles, išmokti kalbos, dažnas pajunta, kad yra išnaudojami, jiems mokama kur kas mažiau, todėl norėdami lygiuotis su vokiečiais ir prasimanyti geresnio gyvenimo, jie ryžtasi, kaip ir šio filmo pagrindinis veikėjas Francis, nerti į kriminalinio pasaulio gelmę. Dėl savo atkaklumo, bebaimiškumo, principingumo ir puikių fizinių duomenų Francis netrukus tampa ne tik savo globėjo gelbėtoju, bet ir lygiateisišku „verslo“ sąjungininku.

Būtų banalu, jeigu toliau bandyčiau atpasakoti trijų valandų filmo gaires. Iš tikrųjų šiuo epiniu filmu susidomėjau dėl to, kad jį labai rekomendavo „Kino pavasario“ vienas iš organizatorių ir iniciatorių Algirdas Ramaška, pavadinęs „Berlynas. Aleksandro aikštė“ geriausiu šio sezono festivalio filmu. Žiūrint filmą, nesunku suprasti, kodėl jis įdomus. Visų pirma, filmas paveikiai įtraukia į šiuolaikinį Berlyno gyvenimą, panardina į egzotišką ir tamsų kriminaliniais keliais grįstą naktinį gyvenimą. Vienas iš filmo simbolių neatsitiktinai tampa Berlyno televizijos bokštas – tarsi kybantis svajonių išsipildymo, ateities pasaulio erdvėlaivio burbulas, tačiau gyvenimas po šiuo bokštu toli gražus nėra lengvas nei Franciui, nei jo sutiktiems žmonėms.

Pakeri kino kalba, kuri atmosferiškai sodri. Režisieriui pavyko alchemiškai savitu būdu išgauti berlynietiškas spalvas, kurios itin tiko besiadaptuojančių pabėgėlių ir imigrantų tragizmui išreikšti. Neoninės spalvos, seksas, striptizo klubai, pinigai ir narkotikai, tamsi oda, besikeičiančios socialinių paraščių tapatybės freak show stiliaus barai ir mafijozai. Viso to rasite, kaip ir Francio pastangas visame tame susikurti padorų ir saugų gyvenimą. Serialinis tempas, įvykių gausa, netikėti likimo posūkiai, veikėjų išsiskyrimai ir vėl susibėgimai sukuria atskirą tamsų ir hermetišką pasaulį, kuriame žiūrovas turi ką veikti. Psichodeliniai sulėtinti kadrai, sumiksuoti su pasąmonės srauto padiktuotais sapnais ir prisiminimais iš tikrųjų išskleidžią šį pasakojimą kaip nuotykį, kuriuo nesunku patikėti. Visgi po seanso apmąsčiau visumą ir sumečiau, kad per kino kalbą nejučiomis buvau šiek tiek užhipnotizuotas, nes iš esmės visą siužetą galėtume užrašyti gana banalia žodžių grandinėle: pabėgau nuo mirties, prisiekiau būti geras, nepavyko, spjoviau į sąžinę, mane išdavė ir sužeidė, aš įsimylėjau, man vėl nuobodu, aš vėl grįžtu prie to, kas mane suluošino, nugaliu (aš esu Vokietija!) ir galiausiai vėl pralaimiu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela