Sveiki,
Norvegų
režisierius Joachim Trier man asmeniškai nėra svetimas kaip kūrėjas. Periodiškai
matyti jo darbai kėlė pačius įvairiausius jausmus. Štai terorizmo tema draminis
lipdinys „Garsiau už bombas“ (2015) įsiminė dėl aktorės I. Huppert, o mistinis
ir tamsus LGBTQ prieskonių turintis „Telma“ (2017) dėl skandinaviškos mistinės
atmosferos. Naujausias režisieriaus darbas „Blogiausias pasaulyje žmogus“
(norv. Verdens verste menneske) (2021) daugelio laikomas geriausiu
režisieriaus darbu, o Kanų kino festivalyje pagrindinė aktorė, (kuri man visą
filmą buvo amerikiečių aktorės Dakotos Johnson kopija), Renate Reinsve pelnė
geriausios aktorės titulą.
Filmas
pasakoja apie trisdešimtmetę moterį Juliją, kuri vis dar savęs ieško. Per dešimtmetį,
kada paprastai žmonės ne tik pasiekia brandą, bet jau sukuria ir šeimą, ji,
atrodo, vis dar ieško, nuolat keičia studijas, veiklos kryptis, nėra pastovi
santykiuose, yra linkusi flirtuoti, leistis į nuotykius ir šiaip gyventi
dinamišką „čia ir dabar“ gyvenimą. Iš esmės tai šių laikų naujosios kartos
moteris, kuri nebenori įsipareigojimų, gimdyti ir rūpintis kitais, ji nori
patirti gyvenimą, bet didžiausia Julijos problema, kad ji nelabai jaučiasi
patenkinta savo nestabilumu, jai trūksta gyvenimo įprasminimo, tačiau tradiciniai
šeiminiai įsipareigojimai ją baugina, nes tokiu būdu ji praras savo laisvę. Šis
aktuali tikrovė persipynusi su feminizmo kai kuriomis idėjomis, kad moteris
nebūtinai turi gyvenime tapti motina... Žodžiu, probleminė ašis labai aiški,
žiūrint į Juliją, tampa aišku, kokio tipažo ji persona, o visa likusi istorija,
kaip ji blaškosi tarp vyrų, visgi man priminė amerikiečių romantinius filmus,
tik norvegų režisierius slysdamas per šio žanro kanonus lyg per slalomą bando
išvengti štampų ir klišių. Ir jam, sakyčiau, pavyksta tą padaryti per gyvai perteiktos
veikėjos netikėtus pasirinkimus, pavyzdžiui, kaip Julija įsmunka į vakarėlį,
susiranda vyruką, su juo apsvaigę eina į tualetą ir paeiliui vienas kitą stebi
besišlapinant.
Vienas
netikėčiausių dalykų šiame filme yra vietomis panaudotos holivudinės
stilizacijos, pavyzdžiui, labai netikėta ir makabriška grybukų sukelta
haliucinacija, arba tai, kaip veikėja sustabdo pasaulį, kad galėtų nueiti į
kavinę pas savo meilužį... Galiausiai pabaigoje panaudojamas senas geras triukas
– veikėjas Akselis miršta nuo vėžio, o veikėja turi priimti sprendimą dėl
motinystės. Ar Juliją mirtis ir atsakomybės priėmimo galimybė subrandins kaip „normalų“
socialų žmogų, ar ne? Ar visi turi būti normalūs, žinoti, ko nori iš gyvenimo,
kurti šeimas? Ar galima visą gyvenimą taip ir nežinoti, kam esi skirtas,
blaškytis ir kaupti trumpalaikes eksperimentines patirtis, prie nieko pernelyg
neprisirišant? Tai tokia Julijos hipsterinė dvasia, gyventi tarsi dėl savęs,
bet iki galo nebūti patenkintai. Nežinia, ar būtų geriau, jeigu ji taptų
motina... Manau, tokių asmenų mūsų tikrovėje rasime ne vieną, tai tarsi kartos
savotiškas bruožas, kurį nesunkiai ir pats savyje atpažinau (bent jau tam
tikrus elementus). Visgi filmas pernelyg nenustebino, žiūrėjosi be didesnės
aistros, tarsi truputį pagerinta melodrama su gyvai perteikiamu aktorės vaidinimu
ir vykusiu feministiniu aktualizavimu. Sakyčiau, filmas subalansuotas gurmanams
ir masiniam žiūrovui.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.9
Nuoroda
į Kino pavasarį: ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą