Sveiki,
Kada
paskutinįkart mačiau vesterną? Jeigu „Šuns galia“ galima bent iš dalies laikyti
vesternu, manau, jis tada būtų įspūdingas vesternas, nors veiksmas vyksta ir
Australijos lygumose. Visgi nesu klasikinių vesternų mėgėjas, tad su šiokiu
įtarumu ėjau į šių metų Kino pavasario festivalio atidarymo filmą „Pirmoji
karvė“ (angl. First Cow) (2019), kurį režisavo, kaip ir „Šuns galia“,
vėlgi moteris Kelly Reichardt. Filmas pasirodė, galima sakyti, pandemijos
išvakarėse ir dėl to daugelio buvo praktiškai nepastebėtas, nes festivaliai ir
kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami. Nepaisant visko, Kino pavasaris šį
filmą pristato kaip atidarymo, vadinasi, reikia pamatyti.
„Pirmoji
karvė“ mums vaizduoja laukinę Ameriką, kurioje siaučia aukso ieškotojai,
šiurkščiai elgdamiesi ne tik vienas su kitu, bet ir su vietos indėnais, kuria
savitą brutalų ir galiomis grįstą hierarchinį pasaulį. Nors filmą daug kas
įvardija kaip vesterną, tačiau jis iš esmės prieštarauja klasikiniams vesterno siužetams.
Čia mes neturime įprastų mačo stiliaus herojų ir raitelių, kurie išsitraukia
revolverius ir tarp dantų laiko krapštuką. Visgi tai kontrastas tiems paprastai
filmuose vaizduojamiems aukso ieškotojams, kurie smuklėse susipeša dėl auksinio
danties ar dar banalesnių dalykų. Istorija pasakoja apie medžioklės būtyje
esantį vyruką, kurį visi vadina Virėju. Virėjas kelionės metu išgelbsti kinų
kilmės vyruką, o šie, vėl susitikę miestelyje, tampa gerais draugais, apsigyvena
kartu, dalijasi svajonėmis apie nuosavą žemę ir viešbutį San Franciske, kol
galiausiai Virėjas užsimano iškepti skanių bandelių. Tuose atšiauriuose
kraštuose vietos turtuolis upe atsiplukdo pieningą karvę ir vyrukai naktimis meldžia
ją, kad turguje galėtų parduoti savo gaminius. Netrukus bandelės tampa vietos
sensacija, tikras delikatesas, kol valgiu nesusidomi karvės savininkas...
Iš
esmės filmo siužetas pastatytas pagal romaną, aiškiai juntama novelės ar romano
uždara pasakojimo kompozicija; prie upės kranto filmo pradžioje moteris aptinka
du skeletus ir pasakojimas mus nukelia daug metų į praeitį. Belieka stebėti,
kaip du draugai atguls į tą vietą, kitaip sakant, stebint veikėjus, aiški jų lemtis.
Tai ne tas filmas, kuris žaistų aštriais socialiniais klausimais, provokuotų, filmas
viensiužetis, labai biliūniškos novelės tipažo, tačiau viso filmo esmė
yra būtent atrastas kino kalbėjimo būdas. Filmas įsuka į siužetą labai iš lėto,
tiesą sakant, net nesitiki, kiek ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo tikroji
intriga, o kai ji prasidėjo, jau galas ir probleminė linija buvo aiški. Visgi tai
lėtas antivesternas, kuris rodo laukinių vakarų, galgi veikiau, šiaurės vakarų švelnius
vyrukus, kurie tetrokšta sėkmės, nelipant per kitų galvas, be mačistinės
konkurencijos. Rudeniškų spalvų, rūkų, prieblandų ir drėgmės persunktoje
erdvėje kuriama draugystės ir tyliai žlungančių svajonių istorija, o vyrukai neužima
dominuojančių herojų pozicijų, tokiems autsaideriams lemta būti užmirštiems ir
be kapo duobės. Filmas kaip ilga novelė apie JAV neherojiškus vyrukus, kurie
irgi kažkada gyveno toje susisluoksniavusiame vyrų pasaulyje ir buvo savaip
svarbūs.
Nors
pradžia ir kėlė abejonių, trūko įtraukumo, bet visuminis filmo vaizdas geras,
tai lėtas žiūrovo vedimas į mišką, į dviejų vyrukų istoriją, į šviesą ir tamsą...
Visgi kikenau kaskart iš Virėjo, kai naktį ateidavo pamelžti pirmosios karvės. Seniai
nemačiau taip mylinčiai ir švelniai kalbinančio vyruko (su karve!), lyg būtų
Romeo po mylimosios Džuljetos balkonu. Ir gražu, ir juokinga, ir labai vykusi
giedra scena tamsoje.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 89/100
IMDb: 7.1
Nuoroda
į Kino pavasarį: ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Ką tik grįžau iš filmo, man tvirtai neblogai, ne daugiau
AtsakytiPanaikinti