Damon
Galgul. „Pažadas“ – Vilnius: baltos lankos, 2023. – p. 288.
Sveiki, knygų skaitytojai,
Tikriausiai kiekvienas iš
mūsų esame susidūrę su neištesėtais pažadais, kai duodame žodį, tačiau
aplinkybės susiklosto taip, kad išsižadame tai, kas anksčiau buvo žadėta. The
2021 Booker Prize laureatas, Pietų Afrikos Respublikos rašytojas Damon Galgut
(g. 1963) naujausiame savo romane Pažadas (angl. The Promise),
kurį į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, o išleido Baltos lankos,
taip pat nagrinėja pažadų prasmę, kuri labai siejasi su religine kultūra,
moraliniu įsipareigojimu bei kaltės jausmu.
Skaitant Pažadą,
nesunku suvokti, kodėl autoriui buvo paskirtas vienas prestižiškiausių
pasaulyje literatūrinių apdovanojimų. Vaizduojama Afrikos kultūra, egzotika, politinė
istorija, mums visiems svarbi rasinė ir socialinė nelygybė, jaudinanti šeimos
saga ir įtaigi literatūrinė kalba. Romanas apima daugiau nei tris dešimtmečius
vienos pasiturinčios Pietų Afrikos Respublikos (PAR) šeimos sagą, kuri išgyvena
baltųjų pakylėjimą ir kelias rimtas šalyje vykusias revoliucijas, dėl kurių
šeimos socialinės statusas nusmuko. Tačiau autorius nepiktnaudžiauja istorinių
įvykių faktų gausa, visa tai aidi tik šeimos istorijų pasakojimų kontekste, bet
net ir lietuviai skaitytojai gali nesunkiai įsivaizduoti, kas nuo devinto
dešimtmečio pradžios iki šių dienų vyko šalyje.
Pasakojimas prasideda nuo
mergaitės Amor (ispaniškai reiškia Meilė), kuri iškviečiama iš mokyklos namo,
nes mirė jos motina. Pirmasis romano skyrius apie tai, kaip vyksta motinos
Rachelės laidotuvės, dėl kurių konkuruoja PAR žydų ir krikščionių bendruomenės,
nes Ma (taip romane vadinama motina) gyvenimo pabaigoje atsivertė į judaizmą. Amor
stebi laidotuvių įvykius, tačiau pati netikėtai laidojimo dieną išgyvena
pirmąsias mėnesines, kurios koreliuoja su mergaitės bandymu suvokti, kad neteko
motinos, kitaip sakant, autorius puikiai perteikia fizinio kūno pojūčius į
psichologinį šoką. „Bet kas numalšins skausmą to, kad nebuvai prie kapo, kai
į jį leido karstą? Ar kad nebuvai viena iš tų, kurie žengia į priekį, paima
kastuvą ir beria žemes ant karsto? (p. 76).“
Iš kariuomenės iškviestas
brolis Antonas niekam nesako, kad visai neseniai nušovė moterį, todėl viduje
išgyveną kaltę ir jaučia, kad Dievas jo paties motiną pasikvietė už jo nuodėmę.
Amor vyresnioji sesuo Astrida jau beveik suaugusi, rūpinasi tik savo grožiu ir
santykiais su vyrais. Tačiau mažoji Amor nugirdo, kaip mirties patale gulėdama
motina prisaikdino vyrą atiduoti namą ir dalį žemės juodaodei tarnaitei
Salomėjai, kuri padėjo išauginti tris šeimos atžalas. Tačiau galiausiai per
laidotuves paaiškėja, kad niekas tarnaitei turto nė neketina duoti, nes tėvas mįslingai
nusuka kalbą, vos tik Amor apie tai prakalba, Antonas ir Astrida taip pat šį
mamos norą laiko nesąmone. Iš esmės šeimos pozicija atspinti turtingųjų baltųjų
PAR politines ir socialines pažiūras tuo metu suirutę išgyvenančioje šalyje
juodaodžių žmonių atžvilgiu.
Įdomu, kad į Rachelės ir
jau našlio tapusio Meinio turtą rankas tiesą vietos bažnyčios pastorius, kuris
naudojasi buvusio alkoholiko atlapaširdiškumu Bažnyčiai. Kaip jau galima
įtarti, Amor tampa to esminio pažado liudininke ir vienintele, kuri
įsipareigoja įgyvendinti motinos palikimą, bet, deja, dėl valios stokos, dėl
blogų santykių su šeima ir dėl to, kad buvo per maža ir naivi, nuolat ši proga
išsprūsdavo iš aktualumo lauko. Salomėja vis sensta ir laukia, kol namas
teisėtai atiteks jai, tačiau ji lieka tik stumdoma namų tarnaite, kurios pačios
sūnus, gabus ir protingas vaikas Lukas, tampa viso labo tik kapinių duobkasiu,
tulžingu ir piktu vidutinio amžiaus alkoholiku, kurio svajonėms nelemta
išsipildyti kaip ir daugeliui PAR juodaodžių dėl tos pačios luominės
santvarkos. Atrodo, kad pati Amor šeima įprasmina kultūriškai suskilusios PAR modelį,
nes net Ma patraukia prie žydų tikėjimo, o tėvas po mirties laidojamas šalia
pagal krikščioniškąsias tradicijas.
„Amor trylika, istorija į
ją dar nenusivalė kojų. Ji nenutuokia, kokioje šalyje gyvena. Ji matė, kaip
juodieji bėga nuo policininkų, nes nesinešioja dokumentų, girdėjo, kaip
suaugusieji tyliai, skubriai šnabždasi apie maištus juodųjų miesteliuose, o vos
praeitą savaitę mokykloje reikėjo išmokti slėptis po stalais, jei kas užkluptų,
ir ji vis dar nežino, kokioje šalyje gyvena. Yra tokia Nepaprastoji Padėtis,
žmonės sulaikomi ir įkalinami be teismo... (p. 84).“
Antrame romano skyriuje
reikalai klostosi po gero dešimtmečio, kai netikėtai savo reptilijų rezervuare
nuo gyvatės įkandimo miršta tėvas. Vaikai vėl susirenka į laidotuves, o Amor
vėl kalba apie motinos pažadą, tačiau niekas aplinkui nenori įgyvendinti
velionės valios ir Salomėja toliau lieka be turto. Įdomus šio fragmento
momentas, nes potekstės romano byloja, kad galbūt tėvas nuo gyvatės mirė
demonstruodamas pastoriaus pamasintą poelgį įrodyti, kad tikėjimo galia apsaugo
nuo Rojaus gundytojo įkandimo. Kitaip sakant, nusisavinti per palikimą Meinio
turtą. Tekstas persmelktas religinėmis aliuzijomis, ištisomis inscenizuotomis
perifrazėmis, pavyzdžiui: „Sėdi susmukęs, regis, jokio pasitikėjimo savimi,
nors nevalia pamiršti, kad popietę jis buvo nukakęs į klojimą ir paskerdė ten
ėriuką, dabar jų ir valgomą. Taip, perrėžė gerklę; kai visai užvaldė
bejėgiškumas, trumpam pražydo smurtas – buvo taip gera. Vadinasi, žmonės
gailėsis savęs, panirę į liūdesį dėl to, ką prarado, nesuvokdami, kad šitaip
tuoj praras ir daug ką kita. Motinos avies sielvartas dėl ėriuko – baisaus
daikto? Bet jis palieka pėdsaką ore, kaip žmogaus sielvartas, jo nenuplausi (p.
64-65).“
Trečiojoje dalyje
paaiškėja, kad Astrida nužudoma tiesiog greitkelyje, kai važiuoja iš prekybos
centro apsipirkusi namo. Ji tampa įsigalėjusios korupcijos ir smurto šalyje
auka. Vėl visi susirenka į laidotuves, tačiau šeimos reikalai pakrikę, nes
Antonio santuoka braška, jo žmona susitikinėja su jogos meistru, o pats Antonis
paniręs dėl nelaimingo gyvenimo į alkoholį, diena iš dienos bastosi skiesdamas
apie neva rašomą romaną ir skolinasi pinigus, švaisto šeimos santaupas. Šį
romaną jis rašys 20 metų iki savo mirties, kol galiausiai jį perskaitys jau vidutinį
amžių perkopusi lesbietė Amor. Praeis daug laiko, kol Salomėjai, jau visai
senutei, bus pasiūlytas sandoris, tačiau ko galima tikėtis po šitiek laiko, kai
tarnaitė net išsižadėjo bet kokios vilties ir susitaikė, kad taip ir mirs visą
gyvenimą buvusi skurdžių šešėlyje?
Iš esmės knyga labai
melancholiškai liūdna, nes akivaizdu, kad duotas neįgyvendintas pažadas tampa
tam tikru šeimos prakeiksmu – beveik nė vienas šeimos vaikas taip ir nenugyvena
laimingo gyvenimo. Doman Galgul perfrazuoja biblines prasmes be jokio
didaktikos prieskonio, o drauge perpasakoja ir įsipareigojusios šalies valdžios
atstatyti teisingumą ir lygybę, kurios žmonės taip ir nesulaukė, pažadą.
Belaukiant, kol pažadai bus įgyvendinti (asmeniniai ar valdžios) galima ir
numirti nugyvenant nuoskaudų, neišsipildžiusių lūkesčių ir pykčio gyvenimą.
Romanas parašytas kryžminant
keletą modernių XX amžiaus pasakojimo būdų – sąmonės srautas, menamoji kalba,
vidinis monologas. Smagu lengvai skaityti tuos perėjimus ir jausti, kaip
vienoje pastraipoje pakinta pasakojimo perspektyva ir tonas, kokį mėgo britų
rašytoja Virginia Woolf, nes tai leidžia vienu metu byloti įvairioms tiesoms,
vertinti skaitytojui iš skirtingų žiūros taškų, suvokti geriau ir įtaigiau,
kaip pažado savitas prakeiksmas veikia veikėjus. Manau, kad knyga rašytojui
labai pavyko, ji tapo universali ir aktuali netgi tiems, kurie, sakykime,
netikėtai susipeša dėl palikimo (kas juk nesvetima ir pas mus, lietuvius). Man
asmeniškai labiausiai patiko tos autoriaus išrašytos poetinės apibendrinamosios
mintys, išaugančios į filosofinį matmenį, kuriame atsiveria gyvenimo grožis – ir
skausmas, ir džiaugsmas praeina, tad ir recenziją baigsiu šiomis citatomis.
„Nustebtumėt sužinoję,
kokių iššūkių jau kelia kai kurie lavonai – pavyzdžiui, storulių, riebalai suskystėja
ir tampa degūs, kartą užsiliepsnojo viena sekcija, arba tų, kurie, pasirodo,
turėjo nepastebimų mechaninių įtaisų, kaip tas susprogęs širdies
stimuliatorius. Bet atsikratyti Antonu, pasirodo, nesudėtinga. Jis toks liesas,
kad lengvai virsta pelenais. Nors tiksliau būtų tarti, kad jis tampa žvyro
krūva su įmaišytomis kaulų atplaišomis. Beje, įspūdingas kiekis (p. 254).“
„Taip, štai jis, lietus,
it koks pigus išganymo simbolis kokioje nors istorijoje, iš šėlstančio dangaus
vienodai krintantis ant turtingųjų ir vargšų, laimingų ir nelaimingų. Vienodai abejingai
krintantis ant skardinių lūšnų ir ant prabangos. Lietus neturi išankstinių
nuostatų. Jis krinta nesmerkdamas ir ant gyvų, ir ant mirusių, ir nesiliauja
kritęs kiaurą naktį (p. 275).“
„Amor, vien su liemenėle,
ant stogo. Pusamžė Amor, su liemenėle ant stogo. Sėdi čia, savo istorijos
vidury, kitokia nei tos asmenybės, kuriomis ji buvo, nei tos, kuriomis gali
tapti. Dar nesena, bet jau nejauna. Kažkur per vidurį. Kūnas jau patyrė savo
visų geriausia, pradeda silpti, girgždėti. Prisimink, koks jis buvo pačiam
žydėjime, nors tu to tada nežinojai. Tą dieną, kai pirmą kartą ištekėjo
kraujas, tą dieną, kai palaidojo Ma. O dabar kraujavimai, matyt, jau baigėsi. Paskutinės
menstruacijos pasirodė prieš tris mėnesius, tikriausiai jau nebebus. Tavo kanalai
pamažėle džiūsta, netenka syvų. Tu – šaka, prarandanti lapus, vieną dieną nulūši.
Kas tada? Tada – nieko. Kitos šakos užpildys erdvę. Kitos istorijos užsirašys
ant taviškės, nubrauks kiekvieną žodį. Neišskiriant ir šitų (p. 278).“
Gal todėl Antono pelenai
nėjo nuo stogo į dangų su vėju, o nubiro ant stogo ir lietvamzdžius, nes Dievas
priima tik teisingai įvykdžiusius duotus pažadus? Tiek daug gražios užkoduotos
poetinės prasmės. Puikus romanas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą